Specialiosios žinios kaip priemonė nustatant įrodymų patikimumą

LTTeisės doktrinoje didesnių diskusijų nekyla, jog patikimi yra tokie įrodymai, kurių tikrumas nekelia abejonių, {rodymų patikimumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad juo galima neabejoti, kadangi be priekaištų yra ne tik jų forma (leistinumas), bet ir turinys, t. y. jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę. Taigi, patikimumo įvertinimo tikslas – nustatyti, kaip tiksliai faktiniai duomenys atspindi objektyvią tikrovę. Todėl patikimais pripažįstami tik tokie įrodymai, kurie atitinka praeityje buvusias, atsitikusias aplinkybes. Patikimumo nustatymas – tai vienas svarbiausių žingsnių įrodymų tyrime. O jo įvertinimas (priešingai nei kitų įrodymams keliamų reikalavimų) dažnai neatsiejamas nuo kitų mokslų (teismo ekspertizės, kriminalistikos ir kt.) žinių bei naujausių technologijų. Mat, padaryti išvadą apie konkrečių duomenų tikrumą galima tik atidžiai išstudijavus jų gavimo šaltinį ir visą formavimosi procesą. Todėl vertinant įrodymų tikrumą reikia atkreipti dėmesį į tam tikrus „momentus“: beveik vienareikšmiškai sutinkama, jog įrodymų patikimumo įvertinimui įtakos turi įrodymų šaltinio ypatybė, visuomet analizuotinas faktinių žinių turinys bei privalu atlikti informacijos, gautos iš vieno šaltinio, palyginimą su informacija, gauta iš kito šaltinio.Nusikalstamos veikos atspindys gali būti ne tik idealus (nusikalstama veika atsispindi asmenų sąmonėje), bet ir materialus, kai nusikalstama veika atsispindi daiktuose. Neretai teisės doktrinoje daiktiniai įrodymai vadinami „nebyliaisiais liudytojais“, tad siekiant atskleisti reikšmingą informaciją dažnai tenka pasitelkti specialiąsias žinias. Būtent žmogiškojo veiksnio atsiradimas ir įtaka vertinant įrodymų patikimumą kelia diskusijas ne tik teisės doktrinoje, bet ir teismų praktikoje.

ENThe legal doctrine does not raise any major discussions over reliability of evidence, the reliance of which does not raise any doubts. Evaluation of reliability of evidence forms the conviction that there is no need in having doubts about them, because not only their form (admissibility), but also their content are without any flaws, i. e. they properly reflect the objective reality. Thus, the aim in evaluation of reliability is to determine the level of accuracy representation of the objective reality in actual information. As a result, only the evidence that coincides with past circumstances are acknowledged as reliable. Determination of reliability is one of the key steps in evidence investigetion. And its evaluation (contrary to other requirements for evidence) is often inseparable from knowledge of other sciences (forensics, criminology etc.) and the latest technologies. In order to make a conclusion about reliance of certain information, thorough study of its source and all the process of formation is imperative. For this reason evaluation of reliance of information requires attending to certain particular instances: it is almost unambiguously agreed that the feature of the source of evidence, content of actual knowledge that is always subject to analysis both influence evaluation of evidence reliability, and it is also compulsory to compare the information received from one source to the information received from a different source.Reflection of criminal act may be not only perfect (criminal act is reflected in people's minds), but also happens to be material, if the criminal act is reflected in things. It is quite usual for material evidence to be called "silent witnesses" in the legal doctrine, and for this reason special knowledge is often required in order to reveal significant information. It is exactly the occurrence of human factor and influence on evaluation of reliability of evidence that raise discussions both in the legal doctrine and in the practise of courts.