"O Fortuna velut luna statu": arba likimo ir mirties grimasos

LTRecenzijoje aptariamas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum II“ (2011) ir svarstoma, kas lemia visuotinį susidomėjimą šiuo kūriniu. Atsakymų ne vienas: įdomus pasakojimas, puikus stilius, mažai pažįstamų detalių gausa, tačiau labiausiai – noras skaityti apie mus pačius, apie epochą, kuri tarsi išsitrynusi iš mūsų sąmonės. Ką iš tiesų žinome apie XVIII a.? Pažymėtas karu, badu ir maru, dar nuolatiniais vidaus nesutarimais, apgavystėmis, išdavystėmis ir žudynėmis. XVIII a. buvo tarsi koks neišvengiamas ėjimas į pražūtį, nesustabdomas riedėjimas Fortūnos ratu žemyn, paženklintas pasaulio pabaigos nuojautomis. Susiedama į visumą baisiausias XVIII a. pradžios nelaimes rašytoja grąžina mums primirštą ir skaudžią, nacionalinį pasididžiavimą žeidžiančią istoriją, kuri skamba kaip perspėjimas ir šiems laikams. Paukščio žvilgsnis brėžia visas svarbiausias romano siužetines linijas, iš aukštybių nuleidžia mus į miestą ir ima vedžioti žmogiškų likimų labirintais. Romanas stebina veikėjų gausa ir išmoningais jų portretais, tačiau ypač ryškūs jame moterų ir gerokai blankesni vyrų paveikslai. Romanas turi savo privalumus ir trūkumus. Pasigesta didžiosios intrigos, skatinančios pasakojimo vyksmą, vientiso siužeto, priežasčių ir pasekmių ryšiais susiejančio visus papasakotus įvykius. Jis tarsi ir yra, bet paslėptas po painia istorijų raizgalyne, po atskirų likimų ir nutikimų pasakojimais. Kūrinio autorei pritrūko labai nedaug: tik surinkti visas ištirpusias spalvas, padrikas pasakojimo gijas ir apjungti taip, kad paveikslo visuma nepaliktų abejingų.