Ties kosmosu palinkus

LTRecenzijoje aptariamas Valdo Papievio romanas „Eiti“ (2010), kuris prabyla ir per gyvenimą nežinoma kryptimi žengiantiems, ir tiems, kurie įsitikinę, kad eina tik ten, kur reikia. Papievis žinomas kaip intelektualios, stilistiškai niuansuotos prozos kūrėjas, kuriam kalba ir būtis – lygiavertės, viena kitą papildančios kategorijos. Šią reputaciją jis pateisina ir naujajame romane, kur dėmesį patraukia ne siužeto vingiai, o išgrynintos filologinės intonacijos, poetinė prozos retorika, derinanti vakarietišką sakinio eleganciją su rytietišku minimalizmu, laisva improvizacija, kai kalbai leidžiama laisvai skleistis, jos nevaržo primesti siužeto rėmai. Pagrindinis veikėjas – lietuvis, tačiau gyvendamas Paryžiuje gerokai sueuropėjęs, sėkmingai įveikęs kalbos ir kultūrinių skirtumų barjerus, linkęs į autorefleksiją, pastabus aplinkos stebėtojas. Protagonisto klajonių vieta – Provansas. Keliaujama be fotoaparato, bet vizualinė pagava veikia kaip jautriausia fotoemulsija. Knygos išorinis paprastumas apgaulingas, o patrauklūs poetine kalba stilizuoti peizažai kartais pridengia statiškų vaizdų monotoniją. Papievio herojus – klajūnas, kuris mėgaujasi mizantropiška vienuma. Intymūs atsivėrimai, emocinės iškrovos jį vargina, jam patiktų, jei pokalbiai reikalautų mažiau pastangų. Dideliu greičiu lėkdamas atgal į lietaus merkiamą ir atmintį išplaunantį didmiestį jis svajoja, kaip smagu būtų nuo vienų pas kitus nutiesti kelius, kad susikalbėti būtų paprasčiau. Provansas lieka paslaptimi, kosmosu, kurį pažinus kelias į būties pilnatvę nepasidaro trumpesnis.