Kriminalistika tarptautiniame bendradarbiavime baudžiamajame procese: abipusio pripažinimo link

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Rusų kalba / Russian

LTTarptautinio baudžiamojo proceso raida ir perspektyvos diktuoja viziją, jog kovai su nusikalstamumu pasirinkti toli gražu nebepakanka vien tik nacionalinių teisinių priemonių, Modernėjanti visuomenė, lemianti ir vadinamosios „nusikaltimų pramonės“ tobulėjimą, diena iš dienos sąlygoja ir nusikalstamumo kontrolės būtinybę tarptautiniu mastu. Ir iš tiesų, šiuolaikinės baudžiamosios teisenos modelis sukonstruotas taip, jog Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybių narių kompetentingos teisėsaugos (teisminės) institucijos ES ir nacionalinės teisės aktų pagrindu bendradarbiauja keisdamosi informacija, reikalinga tiriant nusikaltimus, teikia ir įgyvendina abipusės pagalbos prašymus perduodant įtariamus ar nuteistus asmenis iš vienos valstybės narės į kitą, pagal vienos valstybės prašymą atlieka įrodymų rinkimo veiksmus kitoje valstybėje siekiant juos perduoti prašymą pateikusiai valstybei ir pan. Taigi visos šios ir kitos teisinės priemonės yra neginčytinos. Tačiau vien pirmiau minėtų procesinių-teisinių priemonių nebepakanka. Aišku, jog šiame teisiniame procese apsieiti be kriminalistikos (kriminalistinių įrodymų) neįmanoma. Tai akivaizdu. Autoriai ir bando atsakyti, ar tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamajame procese, kuris yra neišvengiamai priklausomas nuo abipusio pripažinimo ES valstybėse narės principo, kartu reiškia ir kriminalistikos mokslo, teorijos ir praktikos abipusį pripažinimą Europoje? Dar 1999 m. Tamperėje susirinkusi Europos Vadovų Taryba patvirtino abipusio pripažinimo principą, kuris gali būti vertinamas tik kaip Europos bendrijai tipiškas bruožas ir pripažintas kaip teisminio bendradarbiavimo kertinis akmuo.Ilgainiui šis principas buvo plėtojamas įvairiose ES darbo programose, pavyzdžiui, 2000 metų Priemonių, skirtų įgyvendinti sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principą, programoje, 2004 metų Hagos programoje, 2009 metų Stokholmo programoje, galiausiai šis principas įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 81 straipsnio 1 dalies a punkte. Visa tai rodo ne ką kita, kaip minėto principo panaudojimą pasitelkiant kriminalistiką tarptautiniame bendradarbiavime baudžiamajame procese. Privalu ES teisės lygmeniu, jau nekalbant apie nacionalinės teisės poreikius, įtvirtinti keitimosi informacija, susijusia su kriminalistiniais įrodymais, proceso abipusį pripažinimą, besąlygišką tarpusavio pasitikėjimą kriminalistinių laboratorijų tyrimais ir paslaugomis, ekspertais, jų kvalifikacija bei kompetencija ir kt. Autorių tikslas yra atsakyti, ar šiuolaikinis tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamajame procese ES grindžiamas abipusiu pripažinimu sudaro prielaidas efektyviai bendradarbiauti ir kriminalistikos srityje? Ar šis tarptautinis bendradarbiavimas netaps fragmentuotas nepuoselėjant abipusio kriminalistinių įrodymų sampratos, jų rinkimo, fiksavimo, perdavimo ir vertinimo, kriminalistinių laboratorijų, jų atliekamų tyrimų, kitų teikiamų paslaugų, ekspertų kvalifikacijos ir kompetencijos pripažinimo ES mastu ir kiekvienoje atskiroje valstybėje narėje?.

ENEvolution and perspectives of the international criminal procedure dictates the vision that selection of the tools, assigned for the fight against crime, is far from being sufficient, bearing in mind only the national legal measures. The society, which gets more and more modernized and which also determines development of the so called "crime industry", from day-to-day necessitates control of crime with the help of the international element. In fact, the model of the contemporary criminal proceedings is constructed in such a way so that the competent law enforcement (judicial) institutions of the European Union's (EU) member-states cooperate on the grounds of the EU and national legal acts, i.e. they exchange with the information, which is necessary for investigation of criminal cases; they submit and implement the mutual legal requests on handing of the suspects or convicts over from one member-state to another one; on a states request, they collect evidence in the other state, seeking for handing of the suspects or convicts over to the state, which has submitted the request, etc. Thus, the necessity of these and other measures is unquestioned. However, the authors of the present article got convinced while observing the course of the fight against crime that the previously mentioned procedural-legal measures are insufficient. The clear-cut contours of the answer, namely, that it is impossible to get along without employment of criminalistics (usage of criminalistics (scientific) evidence) in this legal procedure, show up. It is obvious. Unfortunately, the question lies close by this answer, whereas the authors of the present article make an attempt to answer it. Namely: does international cooperation in the criminal procedure, which is inevitably dependent upon the member's principle of mutual recognition in the EU states, simultaneously mean mutual recognition of the science of criminalistics, of the theory and practice in Europe?.The authors note that the European Council of the Leaders, who gathered in Tampere, already in the year 1999 approved the principle of mutual recognition, which is to be perceived not otherwise, but as the feature, which is typical of the European Community, and is to be acknowledged as the cornerstone of the judicial cooperation. Eventually, this principle used to be evolved in various EU working programs; for example, in the Program of the year 2000 on the measures, assigned for implementation of the principle of mutual recognition of the judgments, passed in criminal cases; in the Hague program of the year 2004, in the Stockholm program of the year 2009 and, ultimately, this principle was consolidated in clause "a" of Paragraph 1 of Article 81 of the Treaty of the European Union. All this proves nothing else, but employment of the mentioned principle by invoking criminalistics in international cooperation in the criminal procedure. Namely, it is to be accepted that, seeking for efficient pursuit of the criminal justice's objectives, it is necessary to infix exchange of the information, related to criminalistics (scientific) evidence, mutual recognition of the procedure, unconditional mutual trust in the criminalistics laboratory's fact-findings and services, in experts, their qualification and competence, etc., at the level of the EU law, to say nothing about the demands of the national law. [...].