К вопросу о роли церковной унии (1596 г.) в формировании белорусской национальной культуры
LTStraipsnyje polemizuojama su įsigalėjusia baltarusių mokslo veikaluose nuomone, jog baltarusių nacionalinė kultūra Abiejų Tautų Respublikoje po Bresto unijos 1596 m. buvo saugoma išskirtinai unitų aplinkoje. Neneigiant esmingo Bresto unijos vaidmens baltarusių tautos formavimosi procese siekiama atskleisti tikrąjį jos įtakos etnogenetiniams ir kultūriniams procesams pobūdį. Pažymima, jog kalbėti apie nacionalinės kultūros išsaugojimą unitų periodu neįmanoma paprasčiausiai dėl to, kad tautinio identiteto samprata formavosi vėliau – Apšvietos amžiuje. Tuo tarpu Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu vyravo konfesiniu požiūriu grįsta baltarusių bendruomenės tapatumo samprata, kurios „nacionalinė“ kalba buvo rusų, dar vadinta „sava“, „nuosava“ arba „prosta mova“. Straipsnyje, apžvelgiant 1596–1839 laikotarpio unitų raštus, tikrinama nuomonė, jog unitai saugojo ir puoselėjo „nacionalinę“ baltarusių kalbą ir kultūrą Bresto unijos periodu. Tyrimas atskleidė, jog maldos, giesmės ir pamokslai, skirti paprastiems rusų tikintiesiems, jau kalbamojo laikotarpio pradžioje jei ir buvo užrašomi rusiškai, tai ne kirilikos, bet lotynų rašmenimis, kadangi daugelis unitų dvasininkų jau nebemokėjo skaityti kirilinių tekstų. Taigi ne paprasti žmonės, o pirmiausia patys unitai prisidėjo prie to, jog greitai buvo pamiršta ne tik bažnytinė slavų, bet ir „nuosava“ rusų kalba. Bresto unijos inicijuoto rusų kultūros asimiliacijos ir polonizacijos bei lotynizacijos proceso Abiejų Tautų Respublikoje pabaigą ženklina lenkų, kaip oficialios rašto kalbos (faktiškai – valstybinės), paskelbimas 1696 m.
ENThe article discusses the opinion that prevalent in different Belarusian scientific works stating that the Belarusian national culture in Polish–Lithuanian Commonwealth after the Union of Brest in 1596 was protected exclusively in the environment of Ukrainian Greek Catholics. Without denying the essential role of the Union of Brest in the process of formation of the Belarusian nation, the article seeks to reveal the true nature of its influence on the ethnogenetic and cultural processes. It is noted that it is impossible to speak about the preservation of national culture during the period of the Ukrainian Greek Catholic Church simply because the concept of national identity was formed later - in the Age of Enlightenment. Meanwhile, during the period of the Polish–Lithuanian Commonwealth, the concept of the identity of the Belarusian community based on the confessional attitude, whose "national" language was Russian, also called "our", "own" or "prosta mova", was dominant. By reviewing the writings of the Ukrainian Greek Catholics of the period from 1596-1839, the article checks the opinion that says that the Ukrainian Greek Catholics guarded and nourished the "national" Belarusian language and culture during the period of the Union of Brest. The study revealed that if different prayers, hymns and sermons created especially for ordinary Russian believers, were to be written in Russian at the beginning of the period in question, it would have been written in Latin characters instead of the Cyrillic, as many people belonging to the clergy of Ukrainian Greek Catholics did not know how to read Cyrillic texts anymore.Thus, it was not ordinary people, but rather Ukrainian Greek Catholics themselves who contributed to the fact that not only the Church Slavonic language, but also "their very own" Russian, had soon been forgotten. The end of the process of assimilation and Polonization of Russian culture and the process of Latinization initiated by the Union of Brest in the Polish-Lithuanian Commonwealth is marked by the declaration of Polish language as the official language of writing (factually - national language) in 1696.
