"Supaukštėjusi siela": žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje
LTStraipsnyje nagrinėjami sovietmečio patirtį sukaupę, tačiau iš jos išsilaisvinę ir tai įsisąmoninę rašytojai. Posovietinės literatūros analizė prasminga, jei norima užčiuopti žmogaus totalitarinėje sistemoje dramą. Trys iš penkių pasirinktųjų rašytojų nuo 2002-ųjų jau priklauso amžinybei: tai Ramūnas Klimas ir jo „Maskvos laikas“ (2005); Jurgis Kunčinas ir jo romanai „Glisono kilpa“ (1992) ir „Bilė ir kiti“ (2002) bei Ričardas Gavelis ir jo kultiniai romanai „Vilniaus pokeris“ (1989) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (1991). Straipsnyje taip pat analizuojamas Leonardo Gutausko romanas „Plunksnos“ (2003) ir ne tik sceninio pastatymo, bet ir kino ekranizacijos susilaukęs Romualdo Granausko „Duburys“ (2003). Literatūriniu požiūriu „paukščio“ ir „skrydžio“ figūros yra gana banalūs laisvės simboliai. Tačiau istorinės atminties ir sąmonės analizėje jie įgyja kitą prasmę ir prisipildo nauju turiniu. Šio psichologinio išsiveržimo poreikis buvo toks svarbus ir reikalingas totalitariniame režime gyvenusiam žmogui, o jo galvoje tiek kartų patirtas, kad jam perteikti kitą pakaitalą, net ir literatūrinį, sunku buvo išgalvoti. Įtampoje tarp „koks buvo“ ir „koks norėjo būti“ atsidūrę veikėjai laisvę išgyvena tik „pozityvia“ forma. Jos užtenka apsaugoti tikrąjį „aš“, tačiau tai kartu reiškia, kad paklūstama režimo primestai asmens kontrolei. Laisvės poreikį tenka kompensuoti alternatyviais pasauliais. Ar tai būtų įsivaizduotas „paukščio skrydis“, ar „antrasis regėjimas“, ar „žvilgsnis iš pomirtinio gyvenimo“, visi šie kompensaciniai bandymai byloja apie susidvejinusią žmogaus sąmonę, dvasios atsiribojimą nuo kūno, išorinio elgesio nepripažinimo kaip savojo „tikrojo“ aš pasirinkimo. Visa tai įvardijame „supaukštėjusios sielos“ fenomenu.
