Psichologinių traumų visuomeninio pripažinimo problema
LTTraumos terminas nuo seno buvo vartojamas medicinoje, ypač chirurgijoje. XX a. pradžioje jis pradėtas vartoti ne tik kūno, bet ir dvasinėms žaizdoms – psichologiniam sukrėtimui ir vėlesniems pakenkimams – nusakyti. Diagnostinėse emocinių ir elgesio sutrikimų klasifikacijose psichologine trauma laikomas ne bet koks, o itin sunkus stresorius, susijęs su mirties ir rimto sužalojimo grėsme. Mokslinės studijos rodo, kad psichologinės traumos padarinių sunkumas priklauso nuo pačios traumos sunkumo. Kai kurios nukentėjusiųjų grupės – politinių represijų aukos, koncentracijos stovyklų kaliniai, ilgalaikio smurtavimo aukos – patiria itin sunkų ir ilgai trunkantį traumavimą, todėl ir jo padariniai būna sudėtingesni. Viena esminių traumų psichologijos problemų yra pačios traumos ir jos pasekmių visuomeninis pripažinimas. Turbūt nė vienoje sveikatos mokslų srityje nerasime tokios ryškios mokslinių tyrimų ir klinikinės praktikos priklausomybės nuo visuomenės požiūrio ir nuo politinių procesų. Periodiškas psichologinės traumos ir jos pasekmių neigimas būna toks stiprus, kad kartais telieka ironizuoti: „Kiekvieną kartą neigimui įveikti reikėdavo, kad kiltų karas“ [Iš Įvado].
