Dar kartą apie KGB bendradarbių grupes ir skirtingą jų požiūrį į savo praeitį

LTStraipsniu reaguojama į Lenkijoje kilusį skandalą dėl dvasininkų bendradarbiavimo su komunistinės Lenkijos slaptosiomis tarnybomis ir mėginimo skandalo ieškoti ir Lietuvoje. Pabrėžiama, kad Bažnyčios kaip institucijos santykis su sovietų režimu iš esmės buvo kitoks nei daugumos socialinių ar profesinių grupių: nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, Katalikų Bažnyčia tapo svarbiausiu sovietinio režimo priešu, kurį mėginta sunaikinti visomis įmanomomis priemonėmis. Mėginta užverbuoti praktiškai visus kunigus, nes tikėtasi taip kovoti su politiniais priešais ar bent pasinaudoti jų autoritetu visuomenės priešiškumui sovietų valdžiai sumažinti. Išlikę sovietinio saugumo dokumentai liudija, jog užverbuoti pavykdavo maždaug vieną iš dešimties kunigų, tačiau net ir užverbuoti dvasininkai ne visuomet dirbo sovietų labui. Kitoms socialinėms grupėms, stipriai veikusioms visuomenės dvasinį gyvenimą (žurnalistams, rašytojams, mokytojams) ryšius su sovietų tarnybomis nutraukti yra gerokai sunkiau. Visų pirma, kitaip nei dvasininkai, pastarųjų profesijų atstovai laikyti ne priešais, o režimo talkininkais. Mokytojai turėjo sekti mokinių nuotaikas, o literatai bei žurnalistai – rengti užsakytas publikacijas bei darbuotis su išeiviais, t. y. rinkti ir skelbti juos kompromituojančią medžiagą. Pažymima, jog jei atgavus nepriklausomybę, su sovietais bendradarbiavę kunigai pasitraukdavo arba buvo išstumiami iš tarnybos, tai rašytojams ir žurnalistams šias sąskaitas suvesti yra gerokai sunkiau.

ENThe article responds to the scandal in Poland on the cooperation of clergy with the secret services of the communist Poland and also the attempt to find the scandal in Lithuania. It is emphasized that the relationship between the Church as an institution and the Soviet regime was essentially different from most social or professional groups: by suppressing armed resistance, the Catholic Church became the most important enemy of the Soviet regime, which was tried to destroy by all possible means. Practically all the priests were attempted to be conscripted, as they were supposed to fight against political opponents or at least use their authority to reduce the hostility between society and the Soviet government. The remaining Soviet security documents testify that about one out of ten priests was successfully conscripted, however, even the conscripted clergy did not always work for the Soviets. For other social groups (journalists, writers, teachers) that had strongly influenced the spiritual life of the society was much harder to cut the connections with the Soviet services. First of all, unlike the clergy, the representatives of the mentioned professions were not considered as the enemies but as regime supporters. Teachers had to keep track of the students' moods, while the litterateurs and journalists had to prepare ordered publications and to work with the emigrants, i.e., to collect and publish compromising material about them. It is noted that if a priest, who collaborated with the Soviet, resigned or were pulled from the service after regaining the independence, these accounts were much more difficult to reckon for writers and journalists.