Dėl sovietmečio istorikų ir senosios Lietuvos istorijos

LTDėl susiklosčiusių aplinkybių, Lietuvoje ilgai išliko tradicinių istorijos faktų perpasakojimas, nebuvo kritiško šaltinių įvertinimo, o istoriografija liko mėgėjiška. Straipsnyje aptariami pagrindiniai sovietinės lietuvių istoriografijos bruožai. Sovietmečiu istorijos mokslu rūpinosi ne istorikai, o politiniai veikėjai. Likę Lietuvoje senosios kartos istorikai mėgino rengti monografijas ar publikuoti istorijos šaltinius, tačiau sovietų valdžia reikalavo rašyti marksistinę Lietuvos istoriją; šiuo darbu rūpinosi Juozas Žiugžda, jau 1952 m. parengęs tokią Lietuvos istoriją. Istorijos rašymui visoje Sovietų Sąjungoje taikyti nevienodi standartai: neleista rašyti apie savo kraštų didvyrius dėl to, kad jie buvo liaudį išnaudoję feodalai, tačiau Rusijai tai netaikyta. Po truputį atsisakyta sovietinių respublikų istorijos ir pereita prie regionų istorijų: Lietuva su Latvija ir Estija pateko į Pabaltijo regioną, tačiau galiausiai tokios idėjos buvo atsisakyta. Istorijos mokslo tyrimuose ilgai neleista tyrinėti LDK istorijos, o visos pajėgos mestos į XIX a. ir naujausiųjų laikų istorijos tyrimus. Daugiausiai dėmesio skirta ūkio istorijai, visa ko pagrindu tapo marksizmas, t. y. istorija interpretuota pagal tai, kaip ją suprato marksizmo klasikai. Mokyklose mokytasi iš SSRS istorijos vadovėlių, kuriuose daug žinių apie Lietuvą nebuvo. Reikšmingiausiais sovietmečio darbais įvardinami trys tomai XVI-XIX a. pr. valstiečių ir miestelėnų ginčų su dvarų valdytojais, XVII a. Lietuvos dvarų inventorių, 1863 m. sukilimo ir 1905 m. revoliucijos dokumentų publikacijos kai kurios monografijos.

ENDue to the circumstances, Lithuania had a long tradition of retelling of traditional historical facts, no critical evaluation of sources existed and historiography remained amateur. The article discusses the major characteristics of the historiography of Soviet Lithuania. During Soviet times the politicians took care of history but not historians. The remaining generation of older historians tried to prepare monographs or publish historical sources but the Soviet government required to write Marxist Lithuanian history. Juozas Žiugžda took care of this job and prepared such Lithuanian history in 1952. Different standards were applied to the history writing throughout the Soviet Union: it was forbidden to write about local heroes because they were feudal lords and took advantage of the folk but this was not applied in Russia. The history of the Republics of the Soviet Union was gradually rejected and regional histories were included (Lithuania, Latvia and Estonia were assigned to the Baltic region) however this idea was also rejected. The Grand Duchy of Lithuania was forbidden in history researches for a long time and all the focus was on the 19th century and contemporary history research. The main focus was on the history of the economy and Marxism, i.e. the history was interpreted in the way that it was understood by Marxist classics. USSR history textbooks were used in schools and they did not include much information about Lithuania. The most significant works of the Soviet times are three volumes on the arguments between peasants, citizens and lord of the manors of the 16th-19th centuries, publications of some monographs of the 17th century on the inventory of the Lithuanian manors; the uprising of 1863 and revolution of 1905.