Barbora Radvilaitė: Renesanso klinikinis atvejis

LTStraipsnyje analizuojama Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės asmenybė ir apžvelgiama jos gyvenimo istorija Renesanso epochos fone. Barboros Radvilaitės asmenybė traktuojama, kaip nuo normos nukrypęs klinikinis epochos atvejis. Aptariamos Lietuvos didikės gimimo aplinkybės ir vardo parinkimas. Aliuzija į Šv. Barboros gyvenimo istoriją ir bokšto metafora gerai charakterizuoja pačios Barboros Radvilaitės pasirinkimų bei sprendimų galimybes ir gyvenimo aplinkybes. Apžvelgiami Barboros Radvilaitės santykiai su šeima, ypač giminės moterimis, pirmoji santuoka su Trakų vaivada Stanislovu Goštautu bei gyvenimas našlystėje. Slaptos vedybos su Žygimantu Augustu užbaigė "politinio bokšto", kuriame ji pati save įkalino, statybą. Atsakomybė prieš valdovą, negalint susilaukti kūdikio, didikei kėlė didelį stresą, ją persekiojo ir mirties baimė. Asmenybės regresija turėjo įtakos jos nesėkmingiems, 1547 ir 1548 metais persileidimais pasibaigusiems, nėštumams. Psichinę moters sveikatą veikė įsitikinimas, jog yra apsėsta demono. Barboros Radvilaitės gydymui buvo pasitelktos žiniuonės bei raganos. Žygimantas Augustas visomis išgalėmis saugojo žmoną, tačiau buvo bejėgis prieš savo įsitikinimą, kad ji yra nuolat nuodijama ir dėl šių veiksmų įtarė savo motiną, karalienę Boną Sforzą. Barbora Radvilaitė mirė 1551 m. gegužės 8 d., pirmojo vyro vardo (Šv. Stanislovo) dieną. Prieš mirtį Barbora pralaužė savo "politinį bokštą", nesutikusi būti palaidota Krokuvoje. Jos palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti Vilniuje.