LTSocialiniai mokslai ilgą laiką buvo moralės mokslų dalis, tarp moralinio ir mokslinio tikėjimo neegzistavo kokio nors didesnio konflikto. Vėliau atsirado bihevioristinė pagunda sunaikinti glaudesnius sociologijos ir moralės filosofijos ryšius. Socialinių mokslų ir moralės filosofijos skyrybos turėjo moralinį pagrindą. Buvo tikima, kad autonomiškas socialinis mokslas gali tapti vienu iš svarbiausių socialinę pažangą skatinančių veiksnių. Postmodernizmas pakirto šitą tikėjimą. Socialinių mokslų atstovai suprato, kad jie gali patys legitimuoti savo veiksmus. Straipsnyje analizuojama, kaip keičiasi etinis socialinių mokslų statusas. Socialinių mokslų specialistai tampa informacijos apie visuomenę gamintojais, grįžta prie kai kurių paprastų idėjų. Viena jų yra pagrįsta įsitikinimu, kad eilinis pilietis taip pat yra socialinis teoretikas mėgėjas. Kita idėja – šiuolaikinių socialinių mokslų redukcionizmas, eksternalizmas ir metodologizmas daro grįžtamąjį poveikį akademinei bendruomenei. Šį poveikį įmanoma įveikti tik sociologams sugrįžus prie kai kurių bendruomeninių vertybių. Lietuvoje šiuo metu dažniausiai kamuoja ne tiek įtampa tarp metodologinių ir vertybinių įsitikinimų, kiek tikėjimo socialinio mokslo reikšme praradimas. Mokslininkai nebetiki kokiu nors aukštesniu socialinio mokslo pašaukimu. Tai gali padėti įveikti tik bendruomenės atsinaujinimas. Tik bendros mokslininkų pastangos gali padėti išsaugoti aukštesnius profesinės veiklos standartus, mokslinio Darbo prasmingumo šaltinius ir kokias nors didesnes paskatas kūrybai.
ENSocial sciences have long been a part of moral sciences, and there has never been any conflict between moral and scientific beliefs. Later there appeared a behaviouristic temptation to destroy the closer links between sociology and moral philosophy. The division of social sciences and moral philosophy had a moral basis. It was believed that autonomous social science can become one of the most important factors contributing to social progress. Post-modernism has undermined this belief. Representatives of social sciences have realized that they can legitimize their actions themselves. The article analyses how the ethical status of social sciences changes. Social scientists become producers of information on society and return to certain simplistic ideas. One of them is based on the conviction that an ordinary person is also an amateur social theorist. Another idea is that the reductionism, the externalism and methodologism of modern social sciences have a reciprocal impact on the academic community. This effect can be overcome only if sociologists were to return to some of the community values. Nowadays, Lithuania is much less tortured by tensions between methodological beliefs and values, than it is by the loss of faith in the value of social science. Scientists no longer have faith in any higher purpose of social science. This can only be fixed by the renewal of the community. Only joined efforts of scientists can help maintain higher standards of professional activity, sources of the meaningfulness of scientific work and any major incentives for creativity.