"Faidonas": filosofinė (anti) tragedija?

LTStraipsnis skirtas Platono dialogo „Faidonas“ analizei. Autorė jį nagrinėja plačiame Platono kūrybos ir antikos tragedijų kontekste. Pažymima, kad „Faidono“ fabula tragiška – mirti pasmerktas protingiausias ir teisiausias savo laikų žmogus, tačiau šis įvykis jau pirmais Faidono pasakojimo žodžiais rodomas ne kaip tragedija, bet kaip tamsą, baimes ir sielvartą išsklaidanti filosofinė poema arba antitragedija. Atskleidžiama, kad „Faidone“ nemaža ryškių tokios principinės antitragiškos nuostatos ženklų. Pastaruosius, autorės nuomone, tik paryškina tyrėjų pastebėti „Faidono“ ir klasikinių Aischilo ir Sofoklio tragedijų panašumai: ne tik akivaizdžiai tragiškas siužetas, bet ir pati draminė veikalo kompozicija ir visą pagrindinį veiksmą persmelkiančios tikėjimo ir proto abejonių varžybos, turinčios skaitytojų sielose sukelti egzistencinį tikėjimo išgyvenimą. Konstatuojama, kad paskutinis Sokrato pašnekesys – gražiausia jo gyvenimo giesmė, šviesi, pranašiška ir viltinga, nors iš jo tikimasi tragiškų aimanų. Pažymima, kad Sokratas, gana žaismingai besirengdamas paskutinėms kūno maudynėms, primena išorišką savo padėties panašumą į tragedijos vaidinimą. Reziumuojama, kad Sokratas „Faidono“ dialoge ir likimą apskritai, ir savo paties likimą bei ateitį įsivaizduoja kitaip negu klasikinių tragedijų veikėjai arba šių kūrinių per šventes pasižiūrėti susirenkantys atėniečiai. Tai siejama su „Faidone“ pateikta sielos samprata: regėdama tiesą, siela patiria palaimą, ir tokiai tikrovėje rymančiai sielai atsiveria visų kitų drąsiai gyventi ir mirti įgalinančių dorybių galimybė.

ENThe article is devoted to the analysis of Plato's dialogue, "Phaedo". The author examines it in the broad context of Plato's works and ancient tragedies. It is noted that the fable of "Phaedo" is tragic - the smartest and the most righteous man of his time is destined to die. However, the first words of "Phaedo" does not show it as tragedy, but rather as a philosophical poem or anti-tragedy that dispels darkness, fears and sorrow. It is revealed that "Phaedo" has a significant amount of signs of such a principled anti-tragic provision. The latter, in author's opinion, are only highlighted by resemblances that the researchers noticed between "Phaedo" and classic tragedies of Aeschylus and Sophocles: not only an obviously tragic plot, but also the dramatic composition of the work itself and the competition between the doubts regarding faith and rational mind affecting the main act that have to create the experience of an existential belief in the souls of its readers. It is noted that the last of Socrates' conversations is the most beautiful song of his life as it is full of light, prophetic, and hopeful, even though tragedy is expected from him. It is noted that Socrates, preparing his body for the last ever bath in quite a playful way, reminds of the external similarity between his position and the tragedy.It is concluded that, when it comes to "Phaedo", Socrates saw destiny in general as well as his own destiny and future differently than the characters of classical tragedies or the Athenians that would gather to watch these works come alive during different celebrations. This is related to the concept of the soul presented in "Phaedo": by seeing the truth, the soul experiences bliss, and for a soul existing in such a reality the opportunity for all different virtues, enabling to bravely live and die, opens up.