Fides et ratio: tiesos įprasminimas
LTStraipsnyje nagrinėjami santykiai tarp filosofijos ir teologijos. Visa Naujųjų amžių filosofija paženklinta siekio filosofinę mintį atriboti nuo religijos, o filosofiją – nuo teologijos. Į filosofijos pastangas iš savo lauko išstumti teologines temas, jas filosofiškai peraiškinant, teologai yra atsakę atsiribojimu. Kartkartėmis bandyta atgaivinti tomistinės filosofijos tradiciją, būdavo ne tik nepasitikima Naujaisiais amžiais išplėtota visuomenine istorijos filosofija, bet ir nekreipiamas dėmesys į daugelį Naujųjų amžių filosofijos idėjų. Straipsnyje aptariama 1998 m. paskelbta ir lietuviškai išėjusi Jono Pauliaus II enciklika, kuri turi aiškų praktinį tikslą: siekia atkreipti teologų dėmesį į filosofijos svarbą teologijai bei pagrįsti geresnius filosofijos ir teologijos santykius. Pasirodė nemažai teologinių enciklikos komentarų. Popiežiaus kreipimasis buvo ne tik savalaikis, bet ir žymintis perversmą filosofijos ir teologijos santykiuose bei filosofinėje religijos sampratoje. Popiežius kreipėsi ne tik į Vyskupus, bet ir į teologus bei filosofus, kurių pareiga esanti tyrinėti įvairius tiesos aspektus. Enciklikos mintys neapsiriboja postuluodamos filosofijos Reikalingumą teologijai. Remdamasis filosofijos istorijos retrospektyva, popiežius apmąsto ir filosofijos esmę, pateikdamas šiuolaikiniam vyraujančiam filosofiniam mąstymui nebūdingą ir jam naujų paieškų perspektyvą atveriančią tiesos sampratą. Enciklikoje daug dėmesio skiriama šiuolaikinės filosofijos paklydimų kritikai. Popiežius kalba apie tai, jog filosofavimą reikią paremti žmogaus patirtimi.
