Ne trys ultimatumai

LTStraipsnyje aptariami 3 Lietuvos istorijos epizodai: 1938 03 22 d. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, privertęs ją išsižadėti Vilniaus; 1939 03 23 d. Vokietijos ultimatumas Lietuvai dėl Klaipėdos krašto; 1940 06 14 d. Tarybų Sąjungos ultimatumas Lietuvai, lėmęs jos okupaciją. Mėginama į šiuos reiškinius pažvelgti kitu rakursu, nebematyti "trijų ultimatumų" kaip lemtingų Lietuvą sugniuždžiusių katastrofų ir bent kiek apginti anuometinius Lietuvos vadovus nuo kaltinimų patiems pražudžius valstybę. "Lemtingieji metai“ ir patirti stiprūs smūgiai Vakarų išeivijos istoriografijoje vertinti, kaip Lietuvos valstybės vidinių lūžių pasekmės, tačiau per pastarąjį dešimtmetį analizuojant anuos laikus vis daugiau dėmesio skiriama pačių lietuvių klaidoms. Lietuva tapo nepriklausoma tik didžiųjų kaimynių konflikto dėka, ir tik išliekant prieštaravimams tarp jų ji galėjusi nepriklausomybę išsaugoti. Dėl to Lietuva privalėjo su visais kaimynais turėti kuo geresnius santykius, tačiau viską darė atvirkščiai. Nenorėjo susitaikyti su Lenkija, neieškojo kompromiso su Vokietija, o užsienio politiką grįsdama bičiulyste su Sovietų Sąjunga neišvengiamai tapo sovietų grobiu. Tokie Lietuvos Respublikos žlugimo istorijos akcentų persislinkimai nėra nei labai griežti, nei visuotiniai, tačiau trijų ultimatumų vaizdinys moksle ir visoje istorijos kultūroje išlieka, net jei jo turinys ir pakitęs ar reikšmė sumažėjusi. Tyrimas pagrįstas ultimatumų vaizdavimo interpretacija Léono Noėlio knygoje „Vokietijos agresija prieš Lenkiją“ (1944), Hanso Heinricho Herwartho von Bittenfeldo atsiminimuose ir Ericho Ferdinando Sommerio tyrime "Memorandumas: kaip buvo paskelbtas karas Sovietų Sąjungai" (1941).