Du dienoraščiai - du literatūrinio gyvenimo paminklai

LTPublikacijoje aptariamas dienoraščio, kaip pasakojamosios formos, grįžimas į lietuvių literatūrą. Analizuojami stambūs dienoraščio tomai: Jono Meko „Žmogus be vietos“ (2000) ir Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 1938–197“ (1998) bei „Dienoraščio fragmentai 1971–1998“ (1999), sugrąžinantys spontaniško pokalbio su savimi laisvę, akimirkos išgyvenimo sugestiją, pasakojimo be fabulos šokinėjantį judrumą. Empiriniai faktai – dienoraštinio pasakojimo objektas, emocinė būtinybė ir tradicinė norma. Meko ir Nykos-Niliūno dienoraščiai – skirtingų mentalitetų ir stilistikų kūriniai – išplėtė lietuvių dokumentinės literatūros horizontus ir raiškos galimybes. Kūriniams būdinga stulbinama erudicija ir lyrinis impulsyvumas, laisvi atsiminimai ir momentinė sutikto žmogaus nuotrauka, vidinio monologo nuotrupos ir autodidaktinė refleksija. Autentiškas kalbėjimas apie save be egzaltacijos, manieringo koketavimo, misionieriško pamokslavimo. Besiformuojančio vidinio pasaulio dinamika, pulsuojanti kontrastingomis nuotaikomis, bet nepatirianti sprogdinančių krizių ir lūžių. Valingas savęs brandinimas intelektualinėje aplinkoje, godžiai sugeriant naujas idėjas ir estetinius įspūdžius, ambicingai programuojant kolektyvines kultūros atnaujinimo akcijas. Narsi savo talento gynyba: nepasiduoti jokiam moraliniam spaudimui ir visuomeniniam pragmatizmui, rašymo inercijai ir skubėjimui. Šiuos dienoraščius galima skaityti ir kaip jaudinančią istoriją – dviejų vargingų Lietuvos kaimo vaikų kelią į pasaulinės kultūros viršūnes ir savo kūrybos Aš atradimą.

ENThe publication discusses the return of the diary as a narrative form to Lithuanian literature. Large volumes of diaries are analysed, i.e. Alfonsas Nyka-Niliūnas "Dienoraščio fragmentai 1938–1975" (1998) ("Fragments of the Diary 1938-1975") and "Dienoraščio fragmentai 1971–1998" (1999) ("Fragments of the Diary 1971–1998"). They bring back the freedom of a spontaneous conversation with oneself, the suggestion of the moment of survival, the dynamic mobility of a story without a fable. Empirical facts are the object, emotional necessity and traditional norm of a diary. The diaries of Mekas and Nyka-Nyliūnas, works of different mentalities and stylistics, have expanded the horizons of Lithuanian documentary literature and the possibilities of expression. The works are characterized by stunning erudition and lyrical impulsiveness, free flow of memories and a momentary photo of an encountered person, snippets of the inner monologue, and autodidactic reflection. An authentic speaking about oneself without exaltation, pretentious flirting or missionary preaching. The dynamics of the developing inner world, pulsating with contrasting moods without experiencing intense crises and fractures. Voluntary maturity in a smart environment by hungrily absorbing new ideas and aesthetic impressions, and ambitiously programming campaigns of collective cultural renewal. Brave defence of one's talent: to not give up to any moral pressure and social pragmatism or the momentum and rush of writing. These diaries can also be read as an exciting story - the path of two poor children from Lithuanian village towards the top of the world's culture and towards the discovery of the "I" of one's creativity.