Lietuvos dvasininkai raudonajame voratinklyje

LTStraipsnyje nagrinėjama sovietinė antireliginė-antibažnytinė politika ir jos pragmatinis variantas. Viena vadinamosios pragmatinės politikos sėkmės prielaidų buvo tai, kad religinių konfesijų vadovais taptų dvasininkai konformistai. Ilgą laiką Kauno arkivyskupijos valdytoju buvo užverbuotas kanaunininkas Juozas Stankevičius; iki pat 1965 m. nuo jo santykių su sovietų valdžia pobūdžio priklausė ir katalikų Bažnyčios Lietuvoje veikimo sąlygos. J. Stankevičiaus asmenybė taip pat žymėjo sovietų valdžios požiūriu toleruotino Bažnyčios modelio bruožus: kanaunininkas viešai pritarė režimo vykdytai politikai ir padėjo ją įgyvendinti (siekė sumažinti ginkluotą pasipriešinimą, rėmė sovietų užsienio politiką, ragino dalyvauti rinkimuose bei atlikti ekonomines prievoles). Kita vertus, pažymima, jog sovietų saugumas niekuomet visiškai nepasitikėjo kan. Stankevičiumi: jo slapta klausytasi, fiksuotos antisovietinio pobūdžio mintys. Nors prioritetinė MGB veiklos kryptis buvo Bažnyčios hierarchų verbavimas, nepamiršti ir eiliniai kunigai: 1948 m. 142 agentai sekė katalikų dvasininkus, 57 agentai patys buvo kunigai. Šis skaičius buvo gana stabilus. Tarp užverbuotųjų ištikimai tarnavusių sovietų saugumui nebuvo daug: nemažas procentas užverbuotų kunigų vengė pranešti svarbią informaciją, kiti – sąmoningai dezinformuodavo, treti sąmoningai išsiduodavo esą užverbuoti. Paskutiniais sovietų režimo dešimtmečiais sovietų saugumui darėsi vis sunkiau surasti naujų bendradarbių, todėl jo galimybės kištis į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir jį kontroliuoti buvo akivaizdžiai sumažėjusios.

ENOne of the prerequisites for the success of the so-called pragmatic policy was that the conformist clergy would become the leaders of religious denominations. For a long time, canon Juozas Stankevičius was the manager of Kaunas Archbishopric; up until 1965, even the conditions for the operation of the Catholic Church in Lithuania also depended on the nature of his relationship with the Soviet government. Stankevičius' personality also was a good representation of features of a tolerable Church model from the point of view of the Soviet government: the canon was publicly in favour of the policy pursued by the regime and assisted in its implementation (aimed at reducing armed opposition, supporting Soviet foreign policy, encouraging participation in elections and the fulfilment of economic obligations). However, it is noted that the Soviet security never really trusted canon Stankevičius: they eavesdropped on his conversations, recorded thoughts of an anti-Soviet nature. Although the priority direction of the MGB's activity was the recruitment of Church hierarchy, the ordinary priests were not forgotten: In 1948, 142 agents were tracking the Catholic clergy, 57 agents were priests themselves. This number was quite stable throughout this period. Among the recruits, there were not many of those who faithfully served the Soviet security: a large percentage of the recruited priests would avoid giving out important information, others would deliberately misinform or knowingly admit to being recruited. During the last decades of the Soviet regime, it became increasingly difficult for Soviet security to find new collaborators, so its ability to interfere and control of the internal life of the Church was clearly diminishing.