Žmogaus prigimtis: formulė ar substancinė forma?

LTStraipsnis skirtas istorinei ir sisteminei žmogaus prigimties analizei. Pažymima, kad klausimas apie žmogaus prigimtį ir esmę yra senas kaip žmonija. Skirtingos religijos ir filosofinės sistemos savaip mėgino atsakyti į šį klausimą, bet visi atsakymai turėjo bendrą bruožą: žmogaus esmė būdavo nusakoma, bet ne iki galo, prigimtis apibrėžiama, tačiau tik eskiziškai. Autoriaus nuomone, pats žmogaus prigimties punktyriškumas yra esmingas žmogaus prigimties bruožas, o ne jos defektas, nes galimybė laisvai veikti, tobulėti ir plėsti savo ribas yra esminga ir prigimtinė. Tačiau atskleidžiama, kad žmogui Kūrėjo suteikta prigimtis yra apibrėžiama ne tik pozityviai, bet ir negatyviai: prigimties kontūro punktyriškumas nustato ir apibrėžia skirtumą tarp žmogaus kaip laisvo ir gebančio tobulėti asmens ir žemesniųjų būtybių, kurių prigimties kontūrai nubrėžti netrūkinėjančia linija. Apžvelgęs žmogaus prigimties filosofines teorijas, autorius konstatuoja, kad žmogus tikrai turi žmogaus prigimtį, nėra švarus popieriaus lapas, švari lenta, ant kurios galima užrašyti bet ką, žmogus nėra jokios esmės neturinti būtybė. Daroma išvada, kad klysta ir egzistencialistai, atmesdami esencializmą, ir postmodernistai, atmesdami į sintaksę neredukuojamą ženklo semantiką, o drauge su ja – nuo ženklo nepriklausomą tikrovę. Tačiau autoriaus nuomone, neteisūs ir absoliutaus genetinio determinizmo šalininkai, kurie žmogaus prigimtį paverčia žmogaus laisvės priešu, o laisvę – iliuzija. Daroma išvada, kad žmogaus prigimtis – tarsi eskizas, kurį Kūrėjas įteikė žmogui, kad šis jį išbaigtų.

ENThe article is a sacred historical and systemic human nature analysis. It is noted that the question about human nature and the essence is as old as mankind. Different religions and philosophical systems tried to answer this question in its own way, but all answers had a common trait: the human essence was described, but not fully, nature is defined, but only conceptually. According to the author, human nature's uncertainty is substantial to human nature, not its defects, because the possibility to freely operate, develop and expand your limits is essential and natural. However, it is revealed that Creator's provided nature is defined both positively and negatively: uncertainty of nature's contour sets and defines the difference between a person, free and able to develop, and inferior creatures, which nature is contours set by an incessant line. After examination of philosophical human nature theories, the author concludes that the man really has a human nature, is not a clean sheet of paper, a clean whiteboard on which you can write anything, a man is not a meaningless creature. It is concluded that existentialists can make mistakes too when discarding essentialism, and postmodernism researchers when declining mark semantics, which can not be reduced into syntax and together with it – from a mark to an independent reality. However, according to the author, absolute genetic determinism supporters are also wrong, which make human nature an enemy of human freedom, and that freedom – an illusion. It is concluded that human nature is like a sketch, that the Creator gave to a man to consummate.