Vilniaus šv. Kotrynos stačiatikių parapija 1925-1936 metais: opozicijos Varšuvos bažnytinei vadovybei židinys
LTPromaskvietiško kanoninio pavaldumo Vilniaus šv. Kotrynos stačiatikių parapijos įkūrimas ir raida yra iki šiol išsamiai neatskleista Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje istorijos tema. Pastaraisiais metais išleistose Lietuvos istorikų monografijose labiau susikoncentruota į Stačiatikių bažnyčios istorijos problematiką tarpukario Lietuvos Respublikoje ir sovietinėje Lietuvoje, o tarpukario Lenkijos sudėtyje atsidūrusios Rytų Lietuvos (Vilniaus krašto) stačiatikių praeičiai skirta mažiau dėmesio. Šiuo straipsniu norėtųsi prisidėti prie Vilniaus miesto stačiatikių bendruomenės istorijos tyrimų atskleidžiant vieną iš epizodų – vienintelės tarpukario Lenkijoje Maskvos patriarchatui pavaldžios parapijos veiklos ypatumus. Šio straipsnio tikslas, pasiremiant išanalizuota medžiaga, – apibrėžti opozicijos Lenkijos stačiatikių bažnyčiai susidarymo Vilniaus krašte priežastis; atskleisti promaskvietiškos Vilniaus šv. Kotrynos parapijos įkūrimo aplinkybes, bandymų ją legalizuoti problemą, išskirti svarbiausius parapijos tikslus bei veiklos bruožus; išanalizuoti pagrindines minėtos bendruomenės narių nuostatas kanoninio pavaldumo klausimu; akcentuoti parapijos veiklos padarinius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bažnyčios istorija; Stačiatikiai; Bendruomenė.
ENA loyal to Moscow Patriarchate St. Catherine Orthodox parish in Vilnius in 1924–1925 was established as the protest form of the small part of Vilnius Orthodox society. This protest was against its integration into the structure of the Polish Orthodox Church. The main reasons of St. Catherine parishioner’s displeasure were administrational reforms effected in Eastern Lithuania by the authority of the Poland Orthodox Metropolis. The juridical status of St. Catherine parish in Vilnius wasn’t perfected because of negative attitude of governmental institutions. That’s why St. Catherine parish which existed in 1924–1936 obtained the image of the illegal religious organisation and acted isolated from the other part of Orthodox society which had acknowledged the authority of the Polish Orthodox Church. This isolation was strengthened by reason not to recognise the authority of Polish Autocephalous Orthodox Church and by the resolutions and reforms which were effected in Eastern Lithuania. The members of St. Catherine community had declared loyalty to the Moscow Patriarchate and archbishop Eleuterijus, also tried to save their old religious traditions. Otherwise, they criticised not autocephalia in general but the way by which it was effected in Poland (without acceptance of the Moscow Patriarchate). The activity of St. Catherine parish in Vilnius was damned by the Polish Orthodox Church which has made a decision to excommunicate nine establishers of the parish in 1925. St. Catherine parish in Vilnius existed almost 12 years and finally was liquidated in 1936. [From the publication]
