Žemiškojo stiliaus spalva Mykolo Karčiausko poezijoje

LTKaip ir daugelis pereinamojo laikotarpio rašytojų, M. Karčiauskas buvo paliestas ir senųjų tradicijų, ir laiko problemų. Viena iš jų – ar menas turi kovoti už kažką, kas esti ir už meninės kūrybos ribų? Į šį klausimą iš dalies teigiamai atsakė, ieškodamas istorijos ir žmogaus sielos sąjungos. M. Karčiauskas eilėraščius praturtino ir poetinėmis priemonėmis bei specifinėmis formomis, kurias padėjo sukurti gimtosios aplinkos jutimas. Pirmiausia plačiai įteisino mozaikinę kompoziciją, ypač poemose. Ir dar mąstymo improvizacijomis, fragmentiškumu, inkliuzais, vaizdų kontroversijomis. M. Karčiauskas viso to ieškojo gimtosios tarmės žodyne, semantikoje, fonikoje. Ir kartais pataikė, išryškindamas žodžio garsines spalvas, tapybiškumą, sukurdamas naujadarus, surasdamas savo tarmėje netikėtų žodyno galimybių.

ENLike many transitional period writers, Mykolas Karčiauskas was also affected by ancient traditions and time problems. One of them was: does art have to fight for something that is outside artistic creativity? He answered this question partially in the affirmative, looking for the union of history and human soul. Karčiauskas enriched his poems by poetic means of specific forms, which helped to create home environment perception. First of all he widely validated mosaic composition, especially in the poems. He united thinking improvisations, fragmentation, inclusions and image controversies. Karčiauskas looked for this in his native dialect vocabulary, semantics and phonics. And sometimes he succeeded, highlighting the word sound colors and artistry, creating neologisms, finding in his dialect unexpected opportunities.