Lotynų kalba ir lotyniškoji kultūra kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapatumo veiksnys

LTDisertacijoje nagrinėjama lotynų kalbos ir lotyniškosios kultūros įtaka ankstyvųjų Naujųjų Laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etnopolitinės tapatybės formavimuisi. Darbe Latinitas suprantamas ne tik kaip lingvistinis fenomenas, bet kaip universalus kultūrinis kodas, kuriuo steigiami politinis suvenerumas, istorinis subjektiškumas ir kolektyvinė atmintis. Tyrimu atskleidžiama, kaip Vakarų Europos intelektualinę tradiciją grindžianti lotyniškoji kultūra padėjo formuoti Kunigaikštystės proto-etninį tapatumą. Interpretuodami lotyniškąją kultūros simbolių sistemą, kilmės mitologijas ir translatio imperii, translatio studii ir translatio iuris paradigmas, Kunigaikštystės autoriai kūrė ir stiprino ne tik kultūrinę, bet ir politinę etnijos (ethnie) tapatybę. Tarpdisciplininis tyrimas paremtas istorinio etnosimbolizmo paradigma ir jungia politikos mokslų, literatūros studijų, kultūros istorijos ir intelektualinės istorijos metodus bei teorines prieigas. Darbe nesiekiama pateikti lotynų kalbos biografijos ar skaitymo istorijos – susitelkiama į simbolines struktūras ir jų svarbą ankstyvųjų Naujųjų laikų politijos tapatumo apibrėžimui. Darbe analizuojami Kunigaikštijos tekstai, kurios pagrindą sudaro lotyniškoji proginė raštija, herojinė poezija, istoriografija, ir kurią papildo vienalaikiai šaltiniai rusėnų ar lenkų kalbomis. Šie kūriniai atskleidžia, kaip lotyniškasis kultūros modelis veikė Vakarų kultūros recepcijos procesus LDK, ir kurie jo aspektai buvo pasitelkti kultūrinio erdvėlaikio, kolektyvinės atminties ir etnijos politinio savarankiškumo apibrėžimui.Disertacijoje svarstoma nauja etniškumo koncepcija, susieta su simboline ir atminties dimensija; šių svarstymų kontekste atskleidžiama Latinitas rolė apibrėžiant ir stiprinant Kunigaikštystės istorinį subjektiškumą ir politinį-kultūrinį tapatumą. Reikšminiai žodžiai: Lotynų kalba, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kultūros istorija, etnosimbolizmas, tapatybė.

ENThis dissertation explores how the Latin language and culture influenced the formation of the Early Modern ethno-political identity of the Grand Duchy of Lithuania. It examines Latinitas not merely as a linguistic phenomenon, but as a universal cultural code, enabling the articulation of political sovereignty, historical subjectivity, and collective memory. The study demonstrates that Latin culture, deeply embedded in the Western intellectual tradition, helped the elites of the Duchy to develop a proto-ethnic identity. By appropriating a system that included myth-symbol complex, foundational narrative of origin, and the paradigms of translatio imperii, translatio studii, and translatio iuris, the Duchy’s authors crafted a coherent self-image based on the strengthened cultural unity. Interdisciplinary in nature, the research applies historical ethnosymbolism and integrates methods from political science, literary studies, cultural history, and intellectual history. Rather than providing a linguistic biography or an institutional history of reading, it focuses on the symbolic dimensions of identity construction. The analysis relies on the array of Latin sources—literary works, heroic poetry, historiography, legal documents, and occasional writings—supported by contextual materials in Old Ruthenian and Polish. These sources reveal how the Latin cultural model facilitated the reception of Western Christendom, molded the community’s spatiotemporal frameworks of memory, and anchored the legitimacy and autonomy of the emerging ethnie. The dissertation thus rethinks the concept of ethnicity in the Early Modern period and underscores the critical role of Latin culture in shaping Lithuania’s historical subjectivity and political self-understanding. Keywords: Latin language, Grand Duchy of Lithuania, Cultural History, Ethnosymbolism, Identity.