LTPaul Ricoeur nebe pirmi metai dalyvauja struktūralistų, egzegetų, semiotikų ir kitokiose diskusijose. Nors šiose diskusijose svarstomos specialios temos, jis pasisako jose ne kaip vienos ar kitos mokslinės disciplinos žinovas, bet kaip filosofas. Kaip tai yra įmanoma? Ar gali filosofas, dirbdamas tokiu režimu, išsaugoti filosofavimo kaip ypatingos rūšies dvasinio darbo specifiką? Pagaliau, ar jis turi ką pasakyti specialistams? Prieš mėginant atsakyti į šiuos klausimus, kurie mūsų nagrinėjamos problematikos ribose galiausiai sueina į vieną—ką filosofas veikia tarp semiotikų?—reikia iškelti kitą: kaip jis tenai pateko, kas jį tenai atvedė? I pastarąjį klausimą mėginsiu atsakyti, įrašydamas specialų Ricoeuro straipsnį, skirtą svarstyti Algirdo Juliaus Greimo naratyvinės semiotikos idėjoms, į Ricoeuro filosofinės minties raidą. Kartą jau mėginau tą raidą pasekti straipsnyje "Polio Rikioro kelias" (Problemos. Nr.28. — Vilnius, 1982). Kai kuriuos dalykus verta dabar pakartoti, o kai ką reikia pridurti ar pasakyti kitaip.