Библейские мотивы и музыкальные «мифы» в творчестве Онуте Нарбутайте

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaRusų kalba / Russian
AntraštėБиблейские мотивы и музыкальные «мифы» в творчестве Онуте Нарбутайте
Kita antraštėBiblical Motifs and Musical "Myths” in the Creative Work of Onutė Narbutaitė
AutoriaiŽiūraitytė, Audronė
KnygojeМиф, музыка, обряд. Сборник статей . Моск, p. 82–94
Reikšminiai žodžiai
LTMitas; Archetipas; Antroji simfonija; Oratorija "Centones meae urbi"; "Mozartsommer"; "Winterserenade"
ENOnutė Narbutaitė; Myth; Archetype; Second symphony; Oratorio "Centones meae urbi"; "Mozartsommer"; "Winterserenade"
Santrauka / Anotacija

LTOnutės Narbutaitės kūryboje sąmoningai ir nesąmoningai vartojami muzikiniai „mitai“, kurie pasireiškia keliais archetipiškumo lygmenimis – apibendrintai mitologiniu ir imanentiniu muzikiniu (Vera Valkova). Antroji dviejų dalių O. Narbutaitės simfonija (Symphony, Melody), laisvai traktuoja Biblijos siužeto (Kristaus maldas Alyvų sode) semantiką ir struktūrą, perteikiamas „romantiniu stiliumi“. O. Narbutaitės simfonijos antrosios dalies pabaigoje pasigirstančią trimito melodiją galime suvokti ir kaip romantinį meilės ir mirties tapatumo simbolį, sąlygotą neišsprendžiamo prieštaravimo tarp idealo ir tikrovės – mirties, įprasminančios aukščiausią dvasinio gyvenimo įtampos tašką, atveriančios gilų krikščioniškosios kultūros etiškumą. Dviejų dalių (Symphony, Melody) ciklas iš esmės gilinantis tą pačią lyrinę jauseną kreipia į F. Schuberto „Nebaigtąją…“. Giluminės, imanentinės muzikinės archetipiškumo apraiškos atskleidžiamos postmodernizmo epochai būdingo intertekstualumo, muzikos „semiotizacijos“ kontekste, kai sávos ir svétimos intonacinės struktūros vartojamos kaip prie tam tikros prasmės prisirišę ženklai. Narbutaitės tekste įpintas Mozarto, Schuberto, Chopino intonacinis žodynas susijęs su liūdesio semantika, kuri pasižymi skirtingais niuansais: Mozarsommer – ji mocartiškai transcendentinė, pakylanti anapus, Winterserenade - gyvenimiškos naštos prislėgta, beviltiška, Rudens riturnelėje - mirties nuojauta ir gedulu paženklinta. Visais atvejais simbiozinis muzikinės medžiagos konstravimas – neformalus. Narbutaitė tarsi susitapatina su cituojamais autoriais, išgyvena jų likimus [Iš leidinio]

ENIn a number of her works, Onutė Narbutaitė employs, both consciously and unconsciously, musical “myths” that are manifest on two levels of archetypes – i.e. generally mythical and immanently musical (Vera Valkova). In her Second Symphony, consisting of two movements named Symphony and Melody, she follows freely the semantics and structure of the Biblical subject (Christ’s prayer in the Garden of Olives). The semantic content of the trumpet melody that closes the second movement can be understood as an expression of romantic unity of love and death, which springs from the insuperable contradiction between the ideal and the real. It is death that gives meaning to the most intense moment in one’s spiritual life and reveals profound ethics of the Christian culture. Manifestations of intrinsic, immanently musical archetypes become apparent in the context of intertextuality and musical semiosis semiotization characteristic of post-modern time when both original and borrowed melodic structures are used as signs bound to certain meanings. Melodic patterns of Mozart, Schubert and Chopin, inserted into Narbutaitė’s own musical texts, become associated with the semantics of sadness: in Mozartsommer 1991, the sadness is transcendental; in Winterserenade, it is hopeless; and Autumn Ritornello is marked with the presentiment of death. What is common to all these cases is the construction of musical material whose nature is symbiotic and informal. Narbutaitė seems to identify with the composers she quotes, and empathize with their experiences [From the publication]

ISBN5-85285-829-3
Mokslo sritisMuzikologija / Musicology
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/4875
Atnaujinta2013-04-28 16:09:13
Metrika Peržiūros: 1