Baltijos šalių konstitucijos ir išorės poveikis jų keitimams tarpukaryje

LTPirmąją nuolatinę Lietuvos Respublikos konstituciją (1922 m.), o taip pat išorinių veiksnių poveikį konstitucijų keitimams XX a. tarpukaryje geriau suprasti galima nagrinėjant visų trijų Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos ir Estijos konstitucingumo raidą. Lietuvoje tradiciškai yra gaji tendencija pabrėžti Baltijos šalių skirtumus, tačiau būta ir bendrumo. Estijai, pasižymėjusiai ryškiausiu pirmosios nuolatinės konstitucijos demokratiškumu, straipsnyje skiriama daugiausiai dėmesio, Latvijai – mažiau, o Lietuvai – mažiausiai. Pirmame skyriuje yra palyginamos visų 3 šalių pirmosios nuolatinės konstitucijos. Antrame skyriuje nagrinėjamos visų trijų šalių konstitucinės reformos apimant visą laikotarpį iki 1940 m. Paskutinis skyrius „Išorės poveikis konstitucingumo raidai“ skirtas daugiausiai Sovietų diplomatijos pastangoms paveikti Baltijos šalių vidinę politinę santvarką sau naudinga linkme. Tai ypač išryškėjo maždaug nuo 1923 m., kai nepavykus revoliucijos eksporto politikai panaudojant komunistinius sąjūdžius, atkreipiamas dėmesys į vidinių procesų reguliavimą, kas dalinai Maskvai pavyko. Pirmosios nuolatinės Baltijos šalių konstitucijos (Estijos 1920 m. birželio 15 d., Latvijos 1922 m. vasario 15 d., Lietuvos 1922 m. rugpjūčio 1 d.), pasižymėjusios demokratiškumu, turėjo privalumų. Nustačiusios parlamentinį, kolektyvinį valdymo būdą jos gal ir trukdė optimaliai išlyginti vidaus politinį procesą, bet padėjo labiau apsisaugoti nuo pavojingo išorės poveikio nei tai galėjo vėliau įvesti autoritariniai režimai. Ypač tai akivaizdu nagrinėjant tarpukario Estijos atvejį.

ENThe first long-term Constitution of the Republic of Lithuania (1922) and the impact of external factors on the amendments of Constitutions during the 20th century inter-war period could be better understood by reviewing the development of constitutionality of the three Baltic Countries: Lithuania, Latvia and Estonia. Traditionally, Lithuania has a popular trend to distinguish the differences of the Baltic Countries, but there were similarities also. The article pays most attention to Estonia, which distinguished itself with the clearest democratic elements in the first long-term Constitution; less attention is paid to Latvia and the least – to Lithuania. The first chapter compares the first long-term Constitutions of all three countries. The second chapter reviews the constitutional reforms of all three countries by taking the period until 1940. The final chapter "Išorės poveikis konstitucingumo raidai" ("External Impact on the Development of Constitutionality") is meant mostly for the endeavours of Soviet diplomacy to influence the internal political system of the Baltic Countries to its benefit. This became evident since 1923 after the flop of revolution export policy by using communistic movements; attention is paid to the regulation of internal processes, which for Moscow was successful in part.The first long-term Constitutions of the Baltic Countries (15 June 1920 Estonia, 15 February 1922 Latvia and 1 August 1922 Lithuania), which distinguished themselves with democratic notions, had advantages. By introducing parliamentary, collective governing method, they, perhaps, precluded the optimal adjustment of internal political process, but helped to safeguard more against the dangerous external impact than the authoritarian regimes could have implemented later. This is very evident when reviewing the case of inter-war Estonia.