Teisės ir teisingumo peripetijos 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje

LTStraipsnyje apžvelgiamos teisės ir teisingumo peripetijos 1992 m. LR Konstitucijoje, analizuojama Lietuvos teisinė sistema, susijusi su Lietuvos valstybės teisiniu-doktrininiu, teisiniu-įstatyminiu ir teisminiu teisės ir teisingumo supratimu ir aiškinimu bei iš to kylančiomis praktinėmis problemomisDaugelio šiuolaikinių Lietuvos teisinės sistemos problemų priežastis – pati teisės samprata, kartais – etatistinė jos interpretacija. Dėl to atsiranda prieštaravimas tarp reformos tikslų ir jos įgyvendinimo priemonių: norima kurti demokratinę teisinę sistemą remiantis nedemokratine teisės samprata. LR Konstitucijos 109 straipsniu, reikalaujančiu, kad teismai, vykdydami teisingumą, klausytų "tik įstatymo", konstituciniu lygiu sankcionuojama etatistinė teisės samprata ir tuo dažnai pasmerkiama visa teismų reforma išorybių reformai. Klausimas, kas yra teisė, teismų sistemos atsigręžimas į žmogų, tampa praktiškai nebeaktualus. Konstituciniu lygiu pripažinus žmogaus teises prigimtinėmis (LR Konstitucijos 18 str.), individas tampa teisių turėtoju nepriklausomai nuo to, ar konkretus įstatymas jam tokią teisę pripažįsta ar ne. Teisėtumas tik tada pagrįstas, jei jis yra teisingumo teisėtumas. Iškeltas aukščiau teisingumo, teisėtumas tampa didžiausia grėsme žmogaus teisėms. Rekomendacija 109 LR Konstitucijos straipsniui: teisėjas, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, tačiau susidūrus su įstatymų kolizijos ir spragų atvejais, teisės normose vartojamomis vertinamosiomis sąvokomis teisėjas privalo pats tapti teisės kūrėju. Teisėjas klauso įstatymo ir teisės. Tokia nuostata suformuluota daugelyje Vakarų Europos valstybių konstitucijų.