LTPabaltijo tautų vienybės idėjos kilo XIX a. ir tapo itin aktualios po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus naujoms valstybėms. Politikos teoretikai svarstė įvairius Baltijos valstybių sąjungos variantus. Tarpukario Lietuvoje vienas iš žymiausių tokios sąjungos idėjos puoselėtojų ir teoretikų buvo Oskaras Milašius. Tačiau istoriografijoje nepakankamai įvertintas jo sampratos originalumas. Straipsnyje siekiama užpildyti šią spragą. Milašiaus požiūris lyginamas su kitų žymių teoretikų – Jono Šliūpo ir Mykolo Römerio – mintimis. Šliūpas propagavo bendros lietuvių–latvių valstybės sukūrimo ir jos įsijungimo į platesnę Šiaurės tautų sąjungą idėją. Tuo tarpu Milašius manė, kad reikėtų formuoti ne bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę, o nepriklausomų Baltijos valstybių sąjungą. Jis, kaip ir Römeris, nesiekė griežtai įvardyti sąjungos formos, bet aiškiai išreiškė įsitikinimą, kad sąjungos branduolį turi sudaryti Lietuva, Latvija ir Estija. Lyginant Milašiaus ir Römerio koncepcijas galima įžvelgti ir daugiau bendrų bruožų. Abudu jie manė, kad Baltijos šalių sąjunga galėtų atlikti tarpininko vaidmenį sutaikant Lietuvą su Lenkija, tačiau nepalaikė idėjos kurti bendrą Lietuvos ir Gudijos valstybinį darinį, panašų į buvusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Savotišku šios kadaise žlugusios valstybės pakaitalu Vidurio Rytų Europos politinėje sistemoje turėjo tapti Baltijos valstybių sąjunga. Milašius ir Römeris svajojo ir apie platesnę Europos šalių sąjungą. Galima konstatuoti, kad jų abiejų požiūris į tarptautinius santykius buvo toliaregiškas, bet tai išryškėjo tik laikui bėgant.
ENIdeas about the union of Baltic states emerged in the 19th century and became relevant, when new States were established after the World War I. Theoretics in politics considered various options for the union of Baltic states. One of the most prominent theoretics and upholders of such union in the Interwar Lithuania was Oskaras Milašius. Nevertheless, the originality of his concept was not sufficiently valued in historiography. This article aims to fill that gap. The Milašius' approach is compared with the thoughts of other famous theoretics as Jonas Šliūpas and Mykolas Romeris. Šliūpas promoted the idea to establish a common Lithuanian-Latvian State and to integrate it to a wider union of Northern nations. Whereas Milašius thought that the union of independent Baltic States should be formed instead of a common Lithuanian-Latvian State. As well as Romeris, he did not seek to strictly define the form of the union, but clearly expressed his belief, that the core of the union should consist of Lithuania, Latvia and Estonia. Comparing the concepts of Milašius and Romeris, one could find even more common features. They both saw the union of Baltic states as a possible mediator reconciling Lithuania and Poland, but did not support the idea to establish a commonwealth of Lithuania and Belarus, similar to a former Grand Duchy of Lithuania. A certain substitute for this long-ago-scattered State was meant to become the union of Baltic States. Milašius and Romeris dreamt about a broader union of European countries. It can be declared that both of them had a far-sighted approach, but it only became clear through time.