Dar kartą apie Kosto Ostrausko dramų fenomeną

LTKosto Ostrausko dramos yra išskirtinis novatoriškas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos reiškinys. Avangardine jo kūryba galima vadinti įvardinant ne literatūros srovę, o pionierišką reiškinį lietuvių literatūroje. Ostrausko dramos šeštajame dešimtmetyje lietuvių dramaturgijai atvėrė iki tol dar nepažintą, o vėliau kone nepratęstą, absurdo teatro tematiką ir draminę raišką. Ostrausko dramos nėra vėluojanti Vakarų literatūros procesų imitacija: jos randasi tuo pačiu metu kaip ir S. Becketto ar E. Ionesco dramos. Ostrausko einama tuo pačiu keliu, dramos persiima absurdo teatro poetika ir pasaulėjauta. Būdamas radikalus psichologinės ir estetinės laisvės šalininkas, Ostrauskas kartu su kitais dviem egzodo dramaturgais A.Škėma ir A. Landsbergiu lietuvių dramai kūrė ir tebekuria nišą Vakarų dramaturgijoje. Ostrausko kūryba aptariama egzilio kontekste, apžvelgiama autoriaus deklaruojama kūrybinė programa, absurdo dramos samprata, esmingiausi dramų bruožai. Dramose atsisakoma ne tik motyvuoto charakterio, bet ir įprastos fabulinės raiškos. Pasinaudodamas įvairių tekstų ir jų kontekstų dermėmis, autorius formuoja paslapties, klausimo, nebylaus absurdo visatą. Dramose vyksta demitologizavimo žaidimas, paremtas griaunamais kanonais ir iškeliamų reiškinių paradoksalumu. Ostrauskas, savo dramose pradėjęs žaidimą žodžiais, paverčia jį „žaidimu vertėmis“. Jis išplėšia iš konteksto kultūrines, istorines vertes, literatūrines klišes ar veikėjus ir mąstymo apie juos stereotipus. Didžioji Ostrausko dramų tema – mirtis, kuri pasireiškia kaip stipresnė ir už meilės, ir už valdžios aistrą.

ENDramas written by Kostas Ostrauskas are an exceptional innovative phenomenon of contemporary Lithuanian dramaturgy. His works can be named avant-garde by naming not the literary trend, but a pioneer phenomenon in Lithuanian literature. In the 1950s, Ostrauskas' dramas opened Lithuanian drama the unrecognized theme of absurd theatre and dramatic expression that was almost forgotten about in the later times. Ostrauskas' dramas are not late imitations of western literary processes: they exist at the same time as Samuel Beckett's or Eugene Ionesco's dramas. Ostrauskas goes down the same road; his dramas, too, take on the poetics and the worldview of the absurd theatre. Being a radical supporter of psychological and aesthetic freedom, Ostrauskas, along with the other two exodus dramatists, Antanas Škėma and Algirdas Landsbergis, created and is still creating a niche for Lithuanian dramas in western dramaturgy. Ostrauskas' creative works are discussed in the context of the exile; the creative program declared by the author, the concept of an absurd drama and the main features of dramas are overviewed. Dramas abandon not only the motivated character, but also the usual fictional expression. Using various texts and their contexts, the author forms the universe of mystery, question and silent absurd. In dramas, the game of demythologisation is being played, based on the canons that are being destroyed and the paradoxical nature of the emerging phenomena.Ostrauskas, who in his dramas started playing the game with words, turns it into "game with values". He removes from the context the cultural, historical values, literary clichés or characters and stereotypes of thinking about them. The great theme of Ostrauskas' dramas is death, which manifests itself as being stronger than love or the desire for power.