LTStraipsnis skirtas Simono Dacho bažnytinių giesmių perdirbimams lietuviškuose Švietimo laikmečio giesmynuose. Pažymima, kad tuo laikotarpiu buvo prasidėjęs bažnytinių giesmių redagavimo, keitimo bumas. Atskleidžiama, kad bendruomenės tokius pakeitimus sutikdavo įtariai ir nepalankiai, todėl didėjo konfrontacija tarp tų bendruomenių narių, kurie norėjo išsaugoti senuosius giesmynius, ir tų, kurie siekė pokyčių. Aprašomos pastoriaus Gottfriedo Ostermeyerio pastangos sukurti naują giesmyną ir arši reakcija į jo darbą. Aptariama G. Ostermeyerio polemika su G. Milkumi ir pastarojo siekimas išsaugoti senojo giesmyno struktūrą. Konstatuojama, kad G. Milkus į savo giesmyną įtraukė 25 S. Dacho giesmes. Pažymima, kad šios S. Dacho giesmės buvo pesimistinės, ir ši barokinė pasaulėžiūra ir pesimistinis pasaulio suvokimas buvo sąlygiškai artimas bet kuriam Rytų Prūsijos lietuviui. Pastebima, kad iki 18 a. vidurio giesmynai beveik nebuvo redaguojami, o situacija pasikeitė Apšvietos laikotarpiu, kai buvo paskelbta, kad senieji giesmynai pasenę. Iš giesmių imta reikalauti kalbos grynumo, minties aiškumo ir eilėdaros išmanymo. Aptariant J. Milkaus redakcinius pataisymus, pabrėžiama, kad jis siekė turinio vieningumo, buvo subtilus, poetiškas, siekė, kad giesmės būtų suprantamos paprastam tikinčiajam. Reziumuojama, kad G. Milkus stengėsi giesmes koreguoti pagal klasicizmo estetiką, remdamasis racionaliu mąstymu, aiškumu, poetinės kalbos paprastumu, ir G. Milkaus giesmynas yra vienintelis mus pasiekęs S. Dacho giesmių perdirbinys, nors pats G. Milkus pasekėjų ir neturėjo.