Žydų varguomenės kasdienybė Moišės Levino prozoje

LTStraipsnyje analizuojama žydų avangardo dailininkų ir rašytojų sambūrio „Jung Vilne“ (1929–1943) prozininko Moišės Levino kūryba ir veikla – daugiausia dėmesio skiriama novelių tematikos, problemikos, kūrybos bruožų aptarimui. Rašytojas atspindi daugiakultūrio XX a. 3–4 dešimtmečių Vilniaus gyvenimą žydo akimis. Levino novelių tematiką ir problemika lėmė akylas įsižiūrėjimas į Vilniaus žydų varguomenės kasdienybę. Neabejotinai Vilniaus žydų varguomenė Levino asmenyje įgijo puikų metraštininką. Socialinės atskirties ir protesto problemika Levino kūryboje itin aktualizuota. Levinas paliko apsakymų ir humoreskų rinkinį „Friling in kelerštub" (Pavasaris rūsyje), išleistą Vilniuje 1937 m. ir atstovaujantį realistinės socialinės kritikos ir natūralizmo pakrapai. Levino prozos dominantė – vietos koloritas ir vilnietiškas humoras. Jo personažų prototipai imti iš gyvenamosios aplinkos, beveik visuomet kilę iš žydų varguomenės sluoksnių – vežikai, stikliai, siuvėjai, darbininkai, jaunuomenė. Novelėse rašytojas piešia gyvenimo fragmentus nesigilindamas į visumos vaizdą, nepateikdamas psichologinės personažų charakteristikos. Analizuojant Levino kūrybą būtina akcentuoti jo realistinio, neretai įgyjančio natūralistinį aspektą, žvilgsnio į tikrovę ir humoristinio prado sintezę. Šis pradas Levino kūryboje semiasi energijos iš žydų liaudies humoro. Humoras taip pat yra ir Levino sodrios kalbos, kupinos lokalizmų, vulgarizmų ir barbarizmų, šaltinis. Tokia kalba apnuogina realistines žydų gyvenimo Vilniuje scenas, išsirutuliojančias į platesnį pasaulio neteisybių ir vargų paveikslą.