Polityka narodowościowa Cesarstwa Niemieckiego a Litwini w Małej Litwie w latach 1871-1914

LTStraipsnyje nagrinėjamas ryšys tarp Vokietijos reicho tautinės politikos ir Mažosios Lietuvos lietuvių padėties. Tiriamas laikotarpis nuo Vokietijos suvienijimo 1871 m. iki I pasaulinio karo pradžios 1914 m. Pagrindinis istorinis šaltinis buvo lietuviška periodinė spauda, leista Prūsijos lietuvių poreikiams tenkinti. Autorė, aptarusi vokiečių istorikų teiginius dėl esą neprievartinio lietuvių nutautėjimo Mažojoje Lietuvoje pobūdžio, laiko, kad valdžios vykdoma germanizacijos politika vis dėlto vyko. Ypač tai palietė Mažosios Lietuvos pietinėse dalyse gyvenusius lietuvius, kur jie lyginant su vokiečiais iš tikrųjų sudarė mažumą.Tačiau kadangi lietuviai liko iš esmės lojalūs valstybės atžvilgiu, jų skaičius buvo žymiai mažesnis nei 3-3,5 mln lenkų ir nesudarė didelio pavojaus Vokietijos reichui, tai kai kurie valdžios bendrieji tautinės politikos sprendimai lietuvių atžvilgiu buvo vykdomi ne taip griežtai, koreguojant atitinkamus nutarimus. Straipsnyje pažymima, kad lietuviai, pasisakantys už gimtosios kalbos išsaugojimą bei vartojimą šeimos ir religinių tradicijų palaikymui, neatmetė vokiečių kalbos reikšmės. Autorė pažymi, kad lietuvių kultūrinis judėjimas ginant savo kalbos vartojimo teises nereiškė įsitraukimo į politinio pobūdžio kovą, ką bandė įrodinėti ankstesni lietuvių istorikai, pervertinę Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bendrumo lygį politinės integracijos prasme, lietuvius abiejose dalyse traktavę kaip vieną padalintą tautą.

ENThe article reviews the connection between the ethnic policy of the German Reich and the status of Lithuanians of the Lithuania Minor. The researched period is from the unification of Germany in 1871 to the start of World War One in 1914. The main historical source was Lithuanian periodicals, which were issued in order to meet the needs of Prussia's Lithuanians. The author, after discussing the statements of German historians regarding non-forced nationalization of Lithuanians in Lithuania Minor, holds, that the Germanization policy, which was carried-out by authorities, was in fact present. This greatly influenced Lithuanians living in the southern parts of Lithuania Minor, where, if compared to Germans, they really did comprise a minority. However, because, essentially, Lithuanians remained loyal to the state, their number was significantly lower than 3-3.5M Poles and did not constitute a big threat to the German Reich. Because of this, some of the general decisions of authorities regarding ethnic policy in regards to Lithuanians were not carried-out as strictly; some decisions were corrected. The article highlights that those Lithuanians, who were for the preservation of mother tongue and its use to support the families and religious traditions, did not refute the significance of German language. The author highlights, that the cultural movement of Lithuanians in defending the rights to use their own language did not mean participation in a political type of battle. Previous Lithuanian historians tried to prove this, because they overrated the commonality level of the political integration of Lithuania Minor and Lithuania Grand; they treated Lithuanians on both sides as one divided nation.