[Poetinės kultūros formos: LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje]

LTRecenzijoje aptariama B. Speičytės monografija „Poetinės kultūros formos. LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje“. Parodoma, kad autorė, analizuodama lietuvių ir lenkų kalbomis parašytus kūrinius, ieško bendrų Lietuvos 19 amžiaus kultūros plėtros veiksnių ir vertybinių nuostatų, kartu stengdamasi atsekti senosios LDK ir Abiejų tautų Respublikos kultūros modifikacijas. Įvertinamos įvade aptartos teorinės ir metodinės tyrinėjimo gairės, tyrimui svarbios kultūros, etoso, žanro sąvokos. Parodoma, kad skyriuje „Riteriškasis etosas Lietuvoje“ autorė akcentuoja šlovės paradigmos kaitą 19 amžiaus kultūrinėje ideologijoje. Pažymima, kad B. Speičytės knygoje visur kalbama apie tikros, pirminės kultūros ar civilizacijos formų variantus, sintezę, transformacijas ir redukciją, bet niekur nėra parodytos tos tipiškos formos. Recenzijoje trumpai aptariami knygos skyriai, pažymint, kad skyriuje „Metamorfozės etosas“, remiantis A. Mickevičiaus, J.I. Kraševskio, A. Baranausko ir Šatrijos Raganos kūriniais, išryškinamas tapatybės lūžis. Skyriuje „Žemdirbiškas etosas“ atskleidžiama, kaip formuojasi žemdirbiškoji bajorų kultūra. Pažymima, kad iš darbo, kuris literatūrą suvokia kaip grupinę instituciją, nėra ko tikėtis detalios, imanentiškos tekstologinės analizės, bet recenzuojamo darbo vertę sudaro plati 19 amžiaus lietuvių literatūros panorama. Reziumuojama, kad B. Speičytė naujai permąsto daugelį ligšiolinių literatūros sąvokų, sampratų, apibrėžimų, praplečia 19 amžiaus literatūros tyrinėjimų lauką, pagilina jos sampratą, konceptualiai brėžia būsimų tyrinėjimų gaires.