LTDarbe analizuojamas „tautos“ mitas, tiriant vadinamųjų tautinių tekstūrų priešistorę ir atsiradimą Vidurio, Rytų vidurio ir Šiaurės rytų Europoje. Autorius remiasi J. Lotmano įvesta semiosferos – kultūrinės visatos, apimančios kalbą, komunikaciją, tekstus – literatūrą ir mitus – samprata. Atskleidžiama, kad minimų regionų gyventojai patyrę daug autoriaus vadinamųjų izacijų. Tai naujas autoriaus įvestas terminas, apibendrinus aprašomus procesus: literatūrizaciją, germanizaciją, lituanizaciją, globalizaciją, - iš esmės tapačius ideologijoms, kai žmonės visose gyvenimo situacijose, tariamai rūpinantis jais ar net prievarta imami už rankų, ir jiems aiškinamas ne tik kosmosas ir kasdienybė, tradicijos, draugai ir priešai, bet ir kiekvienas jų gyvenimo žingsnis. Autoriaus manymu, tokios izacijos pirmiausia ateina iš tėvų namų, šeimos, bažnyčios, per valstybę, partijas, įstaigas, mokyklas, universitetus ir medijas, meną, literatūrą, formuoja mąstymą ir suvokimą, pateikia izuojamiesiems sąvokas, kategorijas, mąstymo taisykles. Nagrinėjamas izacijų poveikis kiekviename iš pasirinktų tyrinėti Europos regionų kuriant nacionalinę tekstūrą, formuojant mąstymą. Daug dėmesio skiriama nacionalinių epų, kaip izacijų atspindžių, analizei, keliamos adekvataus jų vertimo problemos. Reziumuojama, kad nacionaliniai epai įkūnija tik tai, kas juose buvo nuo pat pradžios: praeitį. O juose reprezentuojamas tautos paveikslas, nors ir kaip jis būtų folkloriškai sėkmingas, yra ne tai, kame galima atpažinti šiuolaikinį gyvenimą, o geriausiu atveju šio gyvenimo priešingybė.