Kaimo etiketas ir bendravimo tradicijos Tverečiaus apylinkėje

LTVyresnio amžiaus tverečėnai mielai pasakoja apie savo gimtojo kaimo tradicijas, jiems įprastas nuo vaikystės, nostalgiškai prisimena, kaip nuo mažens buvo mokomi mandagumo, pagarbos vyresniesiems, kaip tėvai auklėjo būti dorais, darbščiais, sąžiningais. Gražūs papročiai, išlikę kaimo gyventojų atmintyje, siejasi su tarpusavio bendravimu, tiek atliekant kartu įvairius darbus, tiek ir švenčiant tradicines šventes. Aptariant kaimo bendravimo tradicijas reikia atsižvelgti į jų spartaus nykimo priežastis per pastaruosius dešimtmečius. Iš jų reikšmingiausia buvo pokario laikotarpio represijos, kaimo žmonių deportacijos į Sibirą. Kaimo tradicijos buvo pradėjusios sparčiai nykti jau senajam kaimui skirstantis į vienkiemius tarpukarėje. Reikšminga tuo atžvilgiu buvo ir kolektyvizacija, skatinusi kaimiečių migraciją ir atskirų kaimų nykimą. Nuo seniausių laikų Tverečiaus apylinkėje (Ignalinos r.), kaip ir visoje Lietuvoje, laikėsi šeimos įskiepytos ir tvirtai nusistovėjusios elgesio normos, kuriomis reiškiami tarpusavio santykiai: pagarba žmogui, ypač vyresniam amžiui, mandagumas, svetingumas. Įprastinė sveikinimosi forma, sutikus kaimyną ar nepažįstamą žmogų, buvo pasilabinimas. Užėjus į kaimyno namus, reikėjo pagarbinti Jėzų Kristų, išeinant atsisveikinti "Su Dievu". Einant pro dirbančius, būtinai reikėjo palinkėti "Dieve padėk", už ką atitinkamai būdavo dėkojama. Pastarasis paprotys sparčiai išnyko kolektyvizacijos laikotarpiu "kovingos" ateistinės propagandos veikiamas ir dabar išliko tik suaugusiųjų atmintyje. Beje, iki šių dienų gyvuoja paprotys, pagal kurį vaikai, tėvų ir mokytojų skatinami, neretai palabina sutikę kelyje nepažįstamą ar vyresnį žmogų (p. 204).