Ideologinis revanšizmas mokslinės monografijos apdaru

LTRecenzuojama Konstantino Navicko knyga „Lietuvių tautos savigynos patirtis“ (Vilnius, 2003). Knyga pretenduoja į mokslinę monografiją, tačiau į akis krenta skurdus naujų tyrimų panaudojimas, ypač paskelbtų užsienio kalba. Taip pat nėra įvedama jokių naujų šaltinių, todėl monografija tėra pakartotinis, abejotinai selektyvus gerai žinomos literatūros perpasakojimas. Monografijoje apstu tuščių, primityvių ir banalių įžvalgų, gremėzdiškos sovietinės retorikos, faktų nutylėjimo. Vertindamas praeities įvykius, autorius stengiasi išryškinti Lietuvos komunistų partijos vaidmenį ir bando sukurti kuo palankesnį jos įvaizdį. Stengiamasi įteigti, kad represijas Lietuvoje kontroliavo ir vykdė vien Sovietų Sąjungos galios struktūros, o vietiniai komunistų lyderiai dėjo visas pastangas, kad nutrauktų kraujo praliejimą. O nuosekli tautos pavergimo, nutautinimo ir naikinimo politika buvo vykdoma dėl menko sovietinių saugumiečių susipratimo ir istorinių žinių stygiaus. Autorius siekia žūtbūt pateisinti Lietuvos komunistų partijos laikyseną, bando herojizuoti Antaną Sniečkų. Knygą vainikuoja išvada, kad Lietuvą nepriklausomybės keliu 1990 m. išvedė tik ryžtinga Lietuvos komunistų partijos veikla ir bekompromisė jos narių laikysena. Moksliniu atžvilgiu knyga yra bevertė ir skirta Lietuvos jaunajai kartai, kuri nepatyrė sovietinės priespaudos. Taip bandoma perrašyti istoriją ir įdiegti kone romantinį tautai ir laisvės siekiams atsidavusios LKP vaizdinį.