Nuo megalomanijos iki servilizmo - Lietuvos ir Lenkijos elito požiūrio į Rusiją kaita XVII a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje

LTStraipsnyje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karlystės elito požiūrio į Rusiją kaita XVII a. pabaigoje-XVIII a. pradžioje. Per vienos politikų kartos gyvenimą santykiai su Rusija drastiškai pakito nuo pasipūtimo iki keliaklupsčiavimo. Lietuvoje šios permainos vyko sparčiausiai, kadangi didžioji dalis politinio elito prarado pasitikėjimą Lenkijos-Lietuvos Respublikos jėgomis, galimybe savarankiškai apginti valstybės interesus tarptautinėje arenoje. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui nuo 1719 m. Vienos sutarties iki 1733 m. Augusto II valdymo pabaigos. Šiuo laikotarpiu Augustas II pabandė panaikinti susiklosčiusią faktinę Respublikos priklausomybę nuo Rusijos, tad tapo didžiausiu jos priešu. Patikimiausiais ir aktyviausiais Rusijos pagalbininkais tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų dauguma, paradoksaliai susivienijo net buvę priešininkai. Rusijos manipuliavimas, papirkinėjimas, melagingų gandų apie karaliaus sąmokslus skleidimas, grąsinimas įvesti kariuomenę davė rezulatatų – 1729 m. įtakingiausi didikai susitarė ardyti visus seimus iki pat Augusto II mirties. Tokios Lietuvos didikų veiklos rezultatas buvo tas, kas mirus karaliui valstybėje nebuvo įstatymais nustatytos karinės vadovybės. Rusijos įtaka persmelkė visą Lietuvos politinį elitą, ji galėjo net suimti nepalankius Respublikos pareigūnus pasienio vaivadijose, o didikų dauguma vadovavosi maksima, kad bajoras, parduodamas balsą seimelyje, tribunole ar seime, išlieka laisvas.

ENThe article analyses how the views of the Grand Duchy of Lithuania and the Polish elites towards Russia changed in the end of the 17th century-the beginning of the 18th century. During the life of one generation of politicians, relations with Russia drastically changed from arrogance to kowtowing. In Lithuania, these change took place the fastest, as the majority of the political elite lost confidence in the forces of the Polish–Lithuanian Commonwealth and the ability to independently defend the interests of the state on the international stage. The article focuses on the period from Treaty of Vienna (1719) to the end of the rule of Augustus II (1733). During this period, Augustus II tried to eliminate the factual dependence of the Polish–Lithuanian Commonwealth on Russia, and thus became its greatest enemy. The majority of the nobles of the Grand Duchy of Lithuania became the most trusted and active supporters of Russia. Paradoxically, even the former opponents united. Russia's manipulation, bribery, the dissemination of false rumours about the King's conspiracies, and the threats to enter the military gave results – in 1729, he most influential nobles agreed to dissolve all the Seimas (parliaments) until the death of Augustus II. The result of such an activity of the Lithuanian nobles was that, there was no statutory military command in the state after the King's death. Russia's influence affected the entire Lithuanian political elite. Russia could even arrest the less favourable officers of the Polish–Lithuanian Commonwealth in the border provinces, and the majority of the nobles acted as if the nobility actually remained free after selling their vote of Seimelis (provincial parliament), Tribunal, or Seimas.