Objektyvūs ir šilti lenkų karininko atsiminimai apie Lietuvą 1938-1939 m

LTRecenzuojama Leono Mitkiewicziaus knyga „Kauno atsiminimai“ (Vilnius, 2002). Atsiminimų autorius yra pirmasis ir vienintelis Lenkijos karo atašė tarpukario Lietuvoje, atsiųstas į Kauną po diplomatinių santykių užmezgimo. Žinant ano meto Lietuvos ir Lenkijos santykius tikėtasi knygoje rasti negatyviai piešiamą Lietuvos vaizdą, tačiau visų nuostabai yra atvirkščiai. Jau pirmieji atsiminimų puslapiai patraukia vaizdžiomis detalėmis, originaliomis įžvalgomis, domėjimusi įvairiausiomis gyvenimo sritimis ir palankumu Lietuvai. Atsiminimai parašyti mišria dienoraščio ir užrašų forma. Mitkiewičius susidarė gerą įspūdį apie Lietuvos pasieniečius, kariuomenę, palankiai vertina Lietuvos kultūrą. Skirtingai nei šių dienų istorikų piešiamas vaizdas, Mitkiewicziui Lietuva buvo vakarietiška Europos valstybė, o ne atsilikęs užkampis. Atsiminimuose yra ir kritiškų pastabų, pavyzdžiui, Kaunas jam buvo provincialus miestas, kurio salonuose vyravo prancūziškas, o ne anglosaksiškas bendravimo stilius, rusiškas polinkis alkoholizmui. Prastai atsiliepė apie lietuvių liaudies dainas, kurios yra liūdnos ir graudžios. Atsiminimai suteikia daug informacijos apie karo išvakarių tarptautinė diplomatiją, nors pasitaiko ir netikslumų, kaip antai apie vidaus neramumus, neva sukeltus Voldemaro sugrįžimo, ar lietuvių lankstymosi vokiečiams kiekviename žingsnyje 1938 m. rudenį. Kiti knygos recenzentai – P. Vegys ir G. Jankevičiūtė – buvo išdėstę neigiamus atsiliepimus apie šią knygą, tačiau jie dezinformuoja skaitytojus ir be pagrindo nuvertina atsiminimų svarbą.