Identitätswahrung, Identitätswandel und Identitätsverlust in Petersburg-Petrograd-Leningrad (am Beispiel der Esten, Letten und Litauer vom Ende des 19. Jahrhunderts bis zu den 1930er Jahren)

LTStraipsnyje nagrinėjamas estų, latvių ir lietuvių gyventojų tautinis tapatumas kelis kartus keitusiame savo pavadinime Rusijos mieste Peterburge – Petrograde – Leningrade. Apimamas laikotarpis nuo XIX a. pab. iki XX a. 4-ojo dešimtmečio. Daugiausiai dėmesio skiriama estams ir latviams, nes jų pagal skaičių mieste buvo daugiau nei lietuvių. Tai atspindi pateikta statistinė lentelė, parodanti kiek buvo mieste visų 3 tautybių atstovų 1869, 1881, 1890, 1900, 1910, 1920, 1923, 1926, 1937 metais. Laikoma, kad šių tautybių diaspora Peterburge atsirado tik XIX a. 9-ajame dešimtmetyje. Didžiausia estų dalis baltiškoje diasporoje prieš 1917 m. revoliuciją paaiškinama geografiniu Estliandijos gubernijos artumu. Visų trijų tautybių dalis kartu sudėjus bendrame miesto gyventojų skaičiuje sudarė vos kelis procentus. Peterburgo latviai ir lietuviai neturėjo savo koncentracijos rajono, buvo išsisklaidę mieste pagal gyvenamąją vietą. Trečdalis miesto estų XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje gyveno dviejuose miesto rajonuose, bet vėliau jie taip pat labiau išsisklaidė pagal gyvenamą vietą. Estai ir latviai (prie jų priskiriami ir latgaliai) mieste prie Nevos buvo geriau susiorganizavę, turėjo savo draugijas, spaudą. Toks lietuvių aktyvumas iki I pasaulinio karo straipsnyje nėra minimas. Po bolševikų perversmo nuo 1918 m. imta uždarinėti ankstesnes nacionalines organizacijas, kuriant naują infrastruktūrą tautinėms mažumoms. XX a. 4-ojo dešimtmetyje dėl sovietinės politikos ir represijų visų trijų diasporų bendruomenės faktiškai prarado savo tapatumą.

ENThis article analyses the national identity of Estonian, Latvian and Lithuanian residents' in Russian city St. Petersburg - Petrograd -Leningrad, which changed its name several times. The period in question is from the end of the 19th century to the 4th decade of the 20th century. It is mainly focused on Estonians and Latvians, as there were more of them in the city than Lithuanians. It is reflected in a hereby provided statistic table, showing how many representatives of each of the 3 nationalities were living in the city in 1869, 1881, 1890, 1900, 1920, 1923, 1926, 1937. It is considered that the diaspora of these nations in St. Petersburg began only in the 9th decade of the 19th century. The Estonian majority in the Baltic diaspora before the revolution in 1917 is explained by the geographical proximity of the Governorate of Estonia. The part of all three nationalities made only a few percent of the overall number of residents. Latvians and Lithuanians in St. Petersburg did not concentrate in one area and were dispersed throughout the city, accordingly to their residence. At the end of the 7th decade of the 19th century, a third of Estonians were living in two areas of the city, however they also dispersed accordingly to their residence later on. Estonians and Latvians (including Latgalians) in the city by the Neva River were more organised, had their assemblies and their press. Similar Lithuanian activities are not mentioned in the article until the World War I. After the Bolshevik revolution, the previously existing national organizations were being closed since 1918, creating a new infrastructure for ethnic minorities. In the 4th decade of the 20th century due to repressions of the Soviet politics, the communities of all three diasporas practically lost their identities.