Įspūdinga įveika
LTRecenzuojamoje Vytauto Kubiliaus monografijoje „Neparklupdyta mūza“ pradedant pavadinimu dalykiškai ir įtaigiai plėtojama mintis, jog lietuvių raštijos raidoje trumpas trejų metų vokiečių okupacijos tarpsnis nebuvo visiškas nedermės klaikmetis. Daroma prielaida, kad tas periodas buvęs kūrybinio vaisingumo, dvasinės sutelkties laikas, padėjęs pamatus literatūriniam atsinaujinimui. Vokietmečio tema atrodo ypač mažai eksploatuota ir reflektuota to meto kūryboje, atsiminimuose. Kubiliaus monografijos šaltiniai –specialiuose fonduose įslaptinti tuometinės spaudos komplektai. Pasitelkus nedėkingą medžiagą, vienadienės vertės laikraštieną, autoriui pavyko atkurti istorinį foną ir atlikti giluminę raštijos analizę. Kubiliaus studija išsiskiria savo apimtimi, istorinio piešinio autentika ir stilistinėmis puošmenomis, kalbos precizija ir žodyno turtingumu. Į akis krinta autoriaus tvirtas medžiagos apvaldymas, gebėjimas tiksliai ir dalykiškai įvertinti įvairių rašinių radimąsi ant literatūriškumo ribos. Kubilius lengvai diskvalifikuoja įvairią dokumentinę raštiją, parodydamas, kaip ji vergiškai laikosi karinio raporto trafareto. Monografijoje atkurta tolydi dvasinio klimato kaita. Skirtingai nei kitus to paties laikotarpio tyrinėtojus, Kubilių nesiliauja kankinus mintis, kad būtina atkurti istorinį foną. Raudonu siūlu driekiasi per knygą klausimas, kodėl karo baisybių reginys neatsispindi to meto raštijoje. Žaisdamas kontrastais tarp tikrovės nykulio ir šiltadaržinės, tradicinio braižo lyrikos, Kubilius apčiuopia naujų poslinkių daigus ir gilėjančios tautinės savimonės ūgtelėjimus.
