Keletas kalbininko pastabų E. Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" paraštėse
LTRecenzuojamas istoriko Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istorijos" I tomas dėl savo apimties ir pobūdžio gerokai prašoka net aukštosios mokyklos vadovėlio rėmus. Recenzijoje, atsiribojant nuo istorinių faktų, aptariami recenzentui užkliuvę veikalo kalbos, stiliaus, nelietuviškų asmenvardžių adaptacijos ir rašybos dalykai. „Lietuvos istorijoje“ gerokai įvairuoja nelietuviškų tikrinių vardų vartosena; karštligiška lietuvinimo manija, sykiais priveda net prie svetimų pavardžių „išvertimo“ (Kalita = Pinigmaišis). Taip pat nenuosekli ir terminų vartosena (kryžininkai pakaičiui su kryžiuočiais ir pan.). Pastebima tendencija keisti tam tikrus ankstesniuose istorijos darbuose vartotus terminus, deja nauji terminai neretai darybos ir semantikos požiūriu nemotyvuoti. Tas pat pasakytina ir apie „žieduočio“ šarvus (pintus iš žiedų), „išrengtinius“ karius (parengtinius). Gerai, kad „Lietuvos istorijoje“ stengiamasi vengti moksliniame stiliuje įsigalėjusių šablonų, ypač veiksmažodinių abstraktų (vystymasis, formavimasis). Iš nevartotinų leksikos svetimybių pastebėta skolinių bei nekūrybiškų vertinių (posadnikas, prabaščius, urėdas, iššaukti, pašvęsti, priešpastatyti). Iš sintaksės netaisyklingumų labiausiai kliūva du šiandienos vartosenoje labai dažni dalykai: padalyvių vartojimas ir dalies kilmininko vartosena. Recenzijos gale diskutuojama dėl kai kurių istorinių teiginių: dėl lietuvių tautos vadinimo „atsilikusia“ XIV a., dėl Jono Bretkūno prūsiškos tautybės, taip pat dėl tvirtinimo, kad Mažosios Lietuvos kultūrinė bazė neprisidėjo prie tautinės savimonės ugdymo Didžiojoje Lietuvoje.
