Lietuvos karas (Der litauische Krieg)

LTRecenzuojama Kęstučio Kasparo knyga „Lietuvos karas“ (Kaunas, 1999). Istorijos rašymą sovietmečiu sudarė faktų, falsifikacijų ir propagandos mišinys. Lietuvoje po II pasaulinio karo vykęs antisovietinio partizaninio karo pobūdis buvo nutylimas, netolima praeitis iškraipoma ir falsifikuojama. Padėtis keitėsi po 1990 m. Ypatingą dėmesį Lietuvoje imta skirti pokario istorijai, masiniam ginkluotam pasipriešinimui. Atsivėrė archyvai, paskelbta daug nežinomų šaltinių. Tačiau nėra taip jau daug analitinių mokslinių studijų šia tematika. Prie jų priklauso 1999 m. pasirodžiusi K. Kasparo knyga, kuri pirmą kartą koncentruojasi vien į partizaninio karo prieš sovietinę okupaciją pirmąjį etapą 1944–1946 m. Daug vietos monografijoje skiriama istoriografijos ir šaltinių aptarimui. Sunkiau sekasi autoriui dėstyti surinktą medžiagą atskleidžiant partizaninį karą konceptualumo prasme. K. Kasparo monografiją įvertinti nelengva. Iš vienos pusės ji patekia daug naujų faktų, bet kita vertus monografija persmelkta vienpusiškais autoriaus vertinimais. Pavyzdžiui, teigiama, kad sovietų valdžios tikslas buvo lietuvių tautos genocidas, bet vykdytas sovietinis teroras dar nėra pakankamas argumentas tokiai išvadai, ne visai atitinka genocido apibrėžimą. Atkreipiamas dėmesys, kad knygos autorius nepakankamai išryškina skirtumą tarp rekvizicijų ir konfiskacijų, kurias vykdė partizanai. Recenzijos pabaigoje yra iškeliamas nepartiškumo principas, kurio reikėtų laikytis siekiant istorijos mokslo objektyvumo, įskaitant ir partizaninio karo tematika.