Žiniasklaidos savitvarkos mechanizmai: teisinis pagrindas ir praktinė raiška

LTStraipsnyje nagrinėjamos XXI a. pr. Lietuvos žurnalistikos etikos problemos, kylančios dėl etinių normų nesilaikymo ir stiprios savikontrolės institucijos nebuvimo. Lietuvoje galiojantys įstatymai nepajėgūs apsaugoti asmenį ir skatinti žiniasklaidą aukštesniems etiniams įsipareigojimams. Straipsnyje pateikiamas pavyzdys, liudijantis, kad žmogaus garbės ir orumo pažeidimai Lietuvoje kai kuriais atvejais galėtų būti traktuojami kaip pasikėsinimas į žmogaus teises ir laisves. Kritikuojamas Lietuvos žurnalistų etikos kodeksas, kuris stokoja aiškiai ir konkrečiai suformuluotų straipsnių ir tenkinasi gana deklaratyviomis nedaug įpareigojančiomis bendrybėmis. Teigiama, kad etikos inspektorius yra daugiau moralinė kategorija negu institucija su pagarbą keliančiu autoritetu ir atitinkamais įgaliojimais, o Etikos komisija nei savo sudėtimi, nei jai suteiktais įgaliojimais neatitinka Europos Tarybos rezoliucijos nuostatų. Pristatoma Vakarų praktika, kai dauguma žiniasklaidos priemonių turi nusistatę vidinius etikos kodeksus, kurių visi žurnalistai įsipareigoja privalomai laikytis. Lietuvos praktikoje tokių kodeksų arba yra labai nedaug, arba mažai jų paisoma, arba jie tėra daugiau deklaratyvūs negu praktiški. Autoriaus nuomone, Lietuvoje reikalinga autoritetinga ir įgaliota savikontrolės institucija, sudaryta iš leidėjų, žurnalistų, vartotojų, visuomenės organizacijų, akademinio pasaulio ekspertų ir teisėjų. Ji padėtų visuomeninius santykius pakylėti į aukštesnę pakopą, prisidėtų prie garbingesnio žiniasklaidos požiūrio į žmogų, diegtų gilesnį pasitikėjimą tarp visuomenės narių.

ENThe article deals with the problems of Lithuanian journalistic ethics arising from non-compliance with ethical standards and the absence of a strong self-regulation institution in the beginning of the 21st century. The laws in force in Lithuania are not capable to protect a person and to promote the media for higher ethical obligations. The article gives an example, showing that in some cases the violations of human honour and dignity in Lithuania could be treated as an infringement of human rights and freedoms. The Code of Ethics of Lithuanian Journalists is criticized, which lacks a clear and specific formulation of articles and satisfies itself with rather declarative, a bit binding generalities. It is argued that the inspector of Ethics is more a moral category than an institution with awe-inspiring authority and appropriate mandates, in addition, neither the body of the Commission of Ethics, nor the conferred mandates does not meet the provisions of the Council of Europe's resolution. Practice in the West is presented, where most of the media has an internal code of Ethics, which all the reporters shall undertake to comply with the mandatory. In Lithuania there are very few of such codes, or few of them are ignored, or they are more declarative than practical. In the author's opinion, Lithuania needs an authoritative and empowered self-control institution, made up of publishers, journalists, consumers, public organisations, academic world experts and judges. It would help to take public relations into a higher step, would contribute to a more honourable media attitude towards a person, would establish deeper trust between the members of the public.