A Metaphor for metaphors : [review]

LTStraipsnyje, kuriame aptariama Kęstučio Navako poezijos knyga „Atspėtos fleitos“, autorė klausia ir bando atsakyti, „kodėl Navakas rašo gerai“? Juntame estetinį džiaugsmą arba malonumą, kylantį iš kalbėjimo jutimiškumo, iš pasakymo vaizdinės plastikos. Lengvai įeinama į tradiciją ir ji lengvai peržengiama, kalba minkšta, lyg lipdymui paruoštas molis, rimuojama ir banaliai, bet banalumas sudaro foną nebanalumui, išryškinančiam netikėtą sąskambį. Svarbiausias pavykusio eilėraščio argumentas – skaitančiojo įspūdis, kad išviršinės formos atspėja giliąsias sąmonės struktūras ir jas iškelia į paviršių. Iš ko eilėraštis – iš būsenos, vienąkart patirtos. Tokios tuščios, neužimtos, neužpildytos tikrovės, kad galima ją pajusti kaip atskirybę, išgirsti, netgi pamatyti. Apie Navaką galima ištarti – kitas poetas, kitas balsas. Gal ir poetinė laikysena: nesidraskyti, nesistengti šokiruoti, klausytis ne tik kitų, bet ir savęs, bent nujausti, kad tikrovėje, kurios nėra, yra neabejotinai esanti poetiško gyvenimo galimybė. Yra kūno sąmonės ir sąmonės kūno patirtis, yra kalba. Yra ką susitikti. Yra su kuo susitikti. Yra kažkas, didysis lyrinis subjektas, kurio negalima užmiršti. Navakas neužmiršta – turi, kas primena. Ir tie, kurie girdėjo poeziją savyje kaip įsakmiai diktuojamą diktantą. „Atspėtos fleitos“ užbaigiamos romantine parafraze – „iš nežinomo poeto dienoraščio“. Tai saviti, stiprūs tekstai, susisiekia su pirmuoju skyriumi, knyga tarsi apgaubiama. Rašymo tema, kūrybos ontologija, magija, technika, kasdienybė. Tekstai su taškų pertekliumi, tarsi jie būtų sukritę iš ten, kur jų trūko.Reikšminiai žodžiai: Poetai; Amžinybė; Tyla; Žodis; Kęstutis Navakas; Poet; Aeternity; Silence; Word.

ENThis article discusses “Unpuzzled Flutes”, a book of poetry by K. Navakas. The author of the article asks, and attempts to answer, the question of why K. Navakas writes well? The reader feels aesthetic joy or pleasure emanating from the sensitivity of the language, from the visual plasticity of the expression. Navakas alternates between going gently with tradition and gently departing from it; his language is soft, like clay ready for moulding. Sometimes the rhymes are banal, but their banality sets up a background against which to contrast the non-banality of unexpected assonances. The most convincing thing about these successful poems is the impression they give the reader that their surface form anticipates deeper layers of consciousness and brings them to the surface. This makes the poems a unique experience, straight from the poet’s inner being. They are from such an empty, unoccupied, unfulfilled reality that one can feel it as a separate entity, even here it or see it. One can describe Navakas as the other poet, the other voice. It may be his poetic stance: not to tear at your heart, not to try and shock, to listen to oneself as well as others, to at least feel that in this reality which does not exist there definitely exists the potential for a poetic life. There is the experience of the body of consciousness and consciousness of the body, there is language. There is something to meet. There is someone to meet. There is whatever, that big lyrical subject that cannot be forgotten. Navakas does not forget – he has someone to remind him. Including those who hear inner poetry like a commandingly spoken dictation, needing to be recorded.