Dramaturgas kviečia į dramų turgų

LTStraipsnyje aptariama K. Sajos dramų rinktinė „Dramų turgus“; tuo pačiu apžvelgiama ir autoriaus kūrybinė biografija, glaudžiai susijusi su lietuvių dramaturgijos likimo teatre peripetijomis. Prisimenami Sajos plunksnai priklausančių avangardiškiausių 7–ojo dešimtmečio dramų pastatymai. Paradoksalu, kad pristatydamas „Dramų turgų“, Saja išsitarė besijaučiantis svetimas, nebereikalingas šiuolaikinio teatro mugėje – juk būtent šio dramaturgo kūrinių pastatymuose Lietuvos teatras prabilo XX a. teatro kalba. Straipsnyje nagrinėjamos Sajos dramaturgijos modernumą lėmusios priežastys. Sajos parabolinės ir grotesko pjesės buvo pirmieji lietuviški „avangardo“ kūriniai, dramaturgijoje ir teatre ženklinę ribą tarp realistinio tikrovės imitavimo ir universalių dalykų sąlygiško vaizdavimo. Konfliktiškas nepritapimas prie laikmečio – Sajos dramaturgijos ypatybė: pasirodžius triptikui ir groteskui teigta, kad tokios pjesės lietuvių dramaturgijai per ankstyvos, panašesnės į verstines. „Dramų turgaus“ pjesėse Saja sugrįžta į realybės teatrą, kuria nemalonią akistatą su tikrove, dažnai priverčia susiraukti, krūptelti. Režisieriaus įvaizdis yra vienas pagrindinių knygos motyvų. Dramaturgas tik nukreipia prožektorių į jo sukurtą pasaulį, kur vyksta tragiškos ar komiškos kolizijos – misterijoms būdingas kontrastingų žanrų sugretinimas, rimtas scenas pertraukiantys šiukštaus juoko farsai. „Dramų turgus“ dar kartą paliudija, jog Sajos dramaturgijos fenomenas slypi ne tobuloj dramos formoj, ne personažų charakterių išbaigtume, o dabarties problemų įžvalgose, savitose socialinėse provokacijose.