[1941 m. Birželio sukilimas : dokumentų rinkinys]

LTRecenzijoje aptariamas V. Brandišausko parengtas dokumentų rinkinys „1941 m. birželio sukilimas”. Konstatuojama, kad Antrojo pasaulinio karo įvykiai itin domina lietuvių istorikus, ir stebina, kad pradėjus laisvai tyrinėti juos tik nuo 1988 metų, lietuvių istorikai taip uoliai stengėsi užpildyti buvusį šių tyrinėjimų vakuumą. Konstatuojama, kad daugiausia dėmesio nusipelno 1941 metų birželio 23 dienos sukilimas. Pažymima, kad tokia situacija atsirado dėl to, kad per šį sukilimą buvo įvykdyta daug keršto aktų prieš žydus ir sovietinius aktyvistus, o visuomenėje iki šiol šie įvykiai vertinami kontraversiškai. Pastebima, kad dauguma sukilimo organizatorių ir dalyvių 1944 metais emogravo, teisino sukilimą ir savo aktyvumą jame, nutylėdami klausimus apie bendradarbiavimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudynėse. Pažymima, kad pirmųjų karo mėnesių tyrimą labai apsunkina pirminių šaltinių trūkumas, o gausių po karo atsiradusių prisiminimų rinkinių negalima laikyti autentiškais šaltiniais. Pažymima, kad rinkinyje publikuojamų dokumentų negalima laikyti sensacija; sensacija laikytini iškart po šios rinktinės publikavimo atrasti Lietuvos laikinosios vyriausybės 1941 metų birželio 24 dienos protokolai. Aprašoma recenzuojamo rinkinio struktūra ir turinys. Konstatuojama, kad rinkinio tekstai išryškina lietuvių neapykantos žydams foną. Pažymima, kad neapykanta buvo nulemta ne tiek antisemitinių priežasčių, kiek žydų tapatinimo su komunistais. Tai paaiškina ir tą faktą, kodėl partizanai dalyvavo holokauste.