Анішчанка, Яўген. Інкарпарацыя. Літоўская правінцыя ў падзелах Рэчы Паспалітай
LTRecenzuojama J. Aniščankos monografija „Інкарпарацыя. Літоўская правінцыя ў падзелах Рэчы Паспалітай“ [Inkorporacija. Lietuvos provincija Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose]. (2003). Monografijos autorius rėmėsi trimis nevienarūšiais šaltiniais – lenkų istorikų darbais, archyvine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) medžiaga, ypač pavietų seimelių instrukcijomis, ir archyvine medžiaga iš Rusijos archyvų. Pastaroji aplinkybė ir nulėmė daugelio išvadų toną. Visų padalijimų ir valstybės likvidavimo kaltininke skelbiama Rusijos imperija ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) magnatų egoizmas. Po bajoriškojo patriotizmo deklaracijomis slypėjo prisitaikėliškumas ir noras uždirbti, noras savo arba valstybės problemas spręsti kitų sąskaita. Kol diduomenė skelbė patriotinius šūkius, savo galvas už Tėvynę dažniausiai dėjo smulkioji bajorija. Visos geranoriškos reformos žlugo dėl deklaracijų ir galimybių (būta ir sabotažo) nesutapimo. Recenzentas atkreipia dėmesį, kad kalbėdamas apie atskirus epizodus, monografijos autorius neslepia savo pesimizmo: Baro konfederacija jau 1768 m. tapo paprastu ginču dėl Radvilų turtų persidalinimo, tai buvo labiau magnatų grupuočių varžybos, o ne kova prieš okupantus; Didžiojo Seimo sprendimai ir Gegužės 3-ios Konstitucija buvo pavėluota, o 1794 m. sukilimo dalyviai su priešais kovėsi taip nevykusiai, kad rusų nuostoliai palyginus su jais buvo keletą ar net keliolika kartų mažesni (čia nekritiškai cituojami rusų karininkų raportai). Recenzijoje konstatuojama, kad tuo metu tai buvo geriausiai dokumentuotas darbas šia tematika baltarusių istoriografijoje, tik jo išvados pesimistiškos.
