LTRecenzuojama Matiaso Niendorfo monografija „Das Großfürstentum Litauen. Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569-1795). Wiesbaden, 2006. Aptartas monografijos autoriaus siekis surasti trūkstamą grandį tarp vėlyvųjų viduramžių „nacijų“ ir moderniųjų laikų tautų vidurio ir rytų Europos makroregione (Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė). Dėmesį monografijos autorius sukoncentruoja į „potencialiai nacionalinio“ diskurso paieškas, pabrėždamas kalbos ir religijos sferas. Jo nuomone, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) XV a. pradžioje prasidėjo politinės „lietuvių tautos“ (nation lituanica) formavimasis. Knygoje aptartas epochos regiono kalbinis landšaftas, nagrinėjamas kultūrinės ir kalbinės sinkretizacijos procesas, nulemtas kalbinių (rutėnizacija-polonizacija) ar konfesinių (katalikybė-stačiatikybė-unitai) aplinkybių. Aptarta Lietuvos-Rusios kultūrinių regionų paradigma, teigiama, kad po 1569 m. Liublino unijos LDK susiklostė unikalus lietuviškasis kultūrinis kontekstas, paremtas romėniškąja lietuvių kilmės legenda, didžiųjų kunigaikščių, visų pirma Vytauto, kulto tradicija, atskira teisine (Lietuvos Statutai) sistema. Bet, monografijos autoriaus teigimu, iš to neišsivystė bendroji lietuviškoji savimonė, nes tarp lenkiškosios bajorijos kilusi ir išpopuliarėjusi sarmatiškoji diduomenės kilmės teorija turėjo stipresnį integracinį poveikį Abiejų Tautų Respublikos bajorijai. Teigiama, kad „baltarusių“ kalba liko žodinės komunikacijos priemone LDK net ir po to, kai oficialiai įteisintas lenkų kalbos naudojimas raštvedyboje. Recenzento teigimu, monografija vertinga etninių šio regiono bendrijų tyrimams.