Mažosios Lietuvos enciklopedija (Kleinlitauische Enzyklopädie) (MLE). Bd. 1: A-Kar
LTRecenzuojamas veikalas: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 1: A–Kar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2000 – 776 p. Pirmajame tome yra apie 3000 straipsnių, iš kurių 880 skirta Mažosios Lietuvos asmenybėms, tyrinėtojams, bičiuliams, istoriniams veikėjams; 490 – vietovėms, 280 – upėms ir kitiems gamtos objektams; 170 – pilims ir kapavietėms; 160 – draugijoms, tikybinėms bendruomenėms ir evangelikų dvasininkams; 140 – spaudos ir leidybos reikalams. Tekstus parengė apie 200 autorių iš Lietuvos ir užsienio, pagrindinis redaktorius – kalbininkas Z. Zinkevičius. Leidinys gausiai iliustruotas vaizdais ir nuotraukomis iš įvairių privačių archyvų. Yra ir žemėlapių, nors gaila, kad juose nėra pažymėtas vokiečių įkurtų miestų (pavyzdžiui, Klaipėdos) atsiradimas. Leidėjai ir autoriai atliko didelį darbą ir tolesni Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos tyrinėjimai tiek iš lietuvių, tiek iš vokiečių pusės, negalės šio veikalo ignoruoti. Vis dėlto negalima apeiti ir diskutuotinų dalykų. Vienas iš tokių – nesėkmingas sąvokos etnocidas vartojimas, bandant aprėpti sudėtingą lietuvių tapatumo silpnėjimo procesą, kuris pagreitėjęs nuo XIX a. pab. privedė prie to, kad iki 1940 m. išnyko esminiai Mažosios Lietuvos materialinės ir dvasinės kultūros elementai. Rytų Prūsijos kultūrinis ir kalbinis landšaftas primena margą lopinių kilimą, ant kurio įvairios etninės grupės (vokiečiai, lietuviai, lenkai ir žydai) istorine, geografine ir socialine prasme daugiau ar mažiau tiesioginiame komunikacijos procese kraštui suteikė tokias spalvas, kuriomis jis pasižymėjo.
