Paminklas, tvirtesnis už varį

LTRecenzijoje aptariama Vytauto Merkio monografija „Motiejus Valančius“. Pagrindinę knygos problemą nusako knygos paantraštė „Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“. Aprašydamas Valančiaus gyvenimą ir veiklą istorikas parodo, kaip, įveikdamas įvairiausias kliūtis, pamažu iškilo originalus vyskupas ir kūrėjas – sielų ganytojas ir tautos gelbėtojas. Knygoje ne tik aprašomas Valančiaus gyvenimas ir veikla, bet ir XIX a. Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, nušviečianti sudėtingus jos santykius su rusų caro valdžia ir su lietuvių tauta. Didelis dėmesys skiriamas lemtingiausiam įvykiui Valančiaus biografijoje – 1863 metų sukilimui, pareikalavusiam didžiausios dvasinės įtampos ir sumanios diplomatijos. Merkio sukurtas detaliai dokumentuotas stiprios, valingos ir vieningos, monolitiškos Motiejaus Valančiaus asmenybės portretas. Nuo grynųjų Valančiaus apologijų ši knyga skiriasi tuo, kad joje konkrečiai parodoma, su kokiu priešiškumu ir persekiojimu vyskupas susidūrė vykdydamas savo misiją. Valančius iškyla kaip pagrindinis bundančios ir jo paties žadinamos lietuvių tautos vadovas, kovojantis dviem frontais – prieš lietuvių rusinimą ir lenkinimą. Strateginis visos Valančiaus veiklos uždavinys buvo paversti Katalikų Bažnyčią tvirčiausia lietuvybės atrama. Tam buvo subordinuoti visi vyskupo veiksmai: kunigų rengimas, jų darbo kontrolė (vizitacijos), jų ugdymas (ganytojiški laiškai), jų globa (gynimas nuo valdžios represijų), rūpinimasis mokyklomis, blaivybės platinimas, religinių ir pasaulietinių knygų bei politinių brošiūrų rašymas ir leidimas, knygnešystės organizavimas.