Unausweichliche Nachbarschaft: die Beziehungen zwischen Litauern und Deutschen in den Erinnerungen von Ieva Simonaitytė und Augustė Friderykė Augustienė
LTStraipsnyje nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai Ievos Simonaitytės ir Augustės Friderykės Augustienės atsiminimuose. Pažymima, kad atsiminimas yra esminis literatūros bruožas, nes skirtingai nuo fotografijos, fiksuojančios akimirką, rašytojai dirba būtent su atsiminimais, juos koreguodami, interpretuodami, keisdami. Aprašomas atsiminimų kaip žanro selektyvumas. Pabrėžiama, kad abi pasirinktos tyrinėti autorės vokiečių ir lietuvių santykius interpretuoja skirtingai, tačiau jas vienija tai, kad abi gimusios Mažojoje Lietuvoje ir gyveno joje tuo pačiu metu, abiejų pasaulis buvo dvikalbis ir abi pasirinko rašyti lietuviškai, nors šio pasirinkimo motyvai buvo skirtingi. Pažymima, kad I. Simonaitytė atsiminimuose nevengė atvirai kritikuoti vokiečių, ypač jų biurokratizmo. Atskleidžiama, kaip vykusiai I. Simonaitytė naudojo ir vokiečių kalbą neigiamam nusiteikimui šios tautos atžvilgiu reikšti. Pažymima, kad A. F. Augustinienės atsiminimuose santykis su vokiečių kalba yra kitoks: ji nevartoja vokiečių kalbos pabrėžti kalbos skirtumams ar konfliktams, ši kalba pirmiausia jai yra poezijos kalba. Pažymima, kad jos atsiminimuose esama daug iš atminties cituojamos vokiečių poezijos. Konstatuojama, kad šių dviejų autorių atsiminimų palyginimas gali parodyti kalbos vaidmenį identifikacijos su tam tikra tauta atsiradimui. Autorė daro išvadą, kad abiejų moterų, gyvenusių tuo pačiu metu toje pačioje vietoje atsiminimų skirtingumas rodo, kad kiekvienas sprendžia tik pats už save ir yra tik milžiniško istorinio konteksto dalelės.
