LTStraipsnyje nagrinėjama Austrijos tema 20 ir 21 amžių lietuvių literatūroje. Pažymima, kad Lietuva ir Austrija neturėjo bendrų valstybinių sienų, todėl Austrijos istorija ir sociumas lietuvių literatūroje atsispindi daug mažiau nei Vokietijos. Konstatuojama, kad intensyviau Austrijos tema ėmė rastis po 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Nagrinėjamas pirmasis Austriją aprašęs lietuvių rašytojas Kazys Boruta, jo sukurta aktyvizmo estetika. Aptariant pokario metų situaciją, konstatuojama, kad garsiausias su Austrija sietinas autorius buvo Vincas Krėvė Mickevičius, aptariamas jo archyvų likimas ir ten esanti korespondencija. Aprašomas B. Brazdžionio pasitraukimas į Vakarus per Austriją, ten gimę šiai šaliai skirti eilėraščiai. Aptariama Kazio Bradūno tremtis, pažymint, kad jis vienintelis iš lietuvių poetų parašė Austrijai skirtą atsisveikinimo eilėraštį. Aptariamos Alfonso Nykos Niliūno ir Henriko Nagio Austrijos temos variacijos. Aprašomi Jono Meko ryšiai su Austrija. Pažymima, kad sovietmečiu ryšių tarp Lietuvos ir Austrijos nebuvo, jie vėl radosi tik atkūrus Nepriklausomybę. Aptariamas Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklas „Austrijos strofos“, Tomo Venclovos ryšiai su Austrija ir jai skirti eilėraščiai. Pažymima, kad pastaraisiais metais nemaža Lietuvos rašytojų su įvairiomis stipendijomis ir projektais vieši Austrijoje, ir tai atsispindi jų kūryboje, o tai, autoriaus manymu, teikia vilties, kad ateityje bus galima kalbėti ne apie atskirus autorius, o apie Austrijos paveikslą Lietuvių literatūroje.