LTSumanymas rengti recenzuojamą kultūros mokslo žurnalą kilo iš idealistinių, keistų ir nepopuliarių šiame pragmatiškame pasaulyje paskatų − kurti patrauklią, intriguojančią erdvę kultūros, meno, filosofijos, filologijos ir sociologijos publikacijoms, kurios vienytų ne tik Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkus, bet ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo įstaigų, kaimyninių šalių ir kitų Europos kultūros tyrėjų atvertis, jų pasiekimus ir lūkesčius. Tarpdiscipliniškumas, kaip viena didžiausių šių dienų geidžiamybių, užims vyraujančias pozicijas šiame leidinyje. Medijų tema, kuri XX a. pabaigoje tapo kultūros ir komunikacijos tyrimus vienijančiu objektu, neatsiejama nuo naujų teorinių ir metodologinių įžvalgų bei pamąstymų. Vytauto Rubavičiaus aptariamas „Medijų teorijos poveikis kultūros tyrinėjimams“, kaip ir inovacijų formuojama kultūros industrijos „pramonė“, skleidžia aktualius probleminius požiūrius klausiant, „kaip siekiančiam išlaikyti tiesos nuovoką kultūros tyrinėtojui ir apskritai humanitarinių mokslų atstovui elgtis sąmonės, atminties ir refleksijos industrinimo bei technologinimo atžvilgiu“, kaip atsakyti į medijų teorijos iššūkius, kokia kultūros tyrimų būsena Lietuvoje. Kultūra ir vartotojų visuomenė, lyderiai ir meistrai, kaip medijuojama valdžia − šios problemos sprendžiamos Gintauto Mažeikio publikacijoje, ištraukoje iš monografijos Po pono ir tarno, kurią spaudai rengia „Kitų knygų“ leidykla. Dialektika, kaip ne vien tik teorinis svarstymas ar kaip pasirenkama požiūrio forma, suvokiama kaip moderni galimybė aiškinant šiuolaikinius pono ir tarno santykius, išaukštinant lyderystę, įgalinant kasdienybės revoliuciją ir atveriant alternatyvas, naujas situacijas tartum kitus simbolinius pasaulius.Apie interneto, kuriančio naujas komunikacijos ir kultūros formas, galias formuojant ir keičiant asmens tapatybę rašoma Aidos Savickos straipsnyje „Įtinklinta tapatybė: vientisumo problema“. Būdamas atviras nuolatiniam informacijos perkonstravimui, vis naujam simbolių įprasminimui, internetas suteikė vartotojams neįtikėtinų pasirinkimų lauką: „atsirasti ir išnykti daugybėje erdvių, laikų, socialinių vaidmenų, personažų“, tačiau kaip nepasiklysti ir neprarasti savęs. „Kultūrai“ ir „kūrybiškumui“ tapus nepaprastai svarbiems „gyvenimo kokybės“ rodikliams, kultūros, jos kūrimo ir puoselėjimo prioritetai mūsų strateginiuose dokumentuose svarstoma Ritos Repšienės publikacijoje „Šiuolaikinės Lietuvos kultūros vizijos: tarp politikos, medijų ir realybės“. Kokios yra realios kūrybingos Lietuvos ateities galimybės, ignoruojant, eliminuojant ir diskriminuojant kultūrą? Kaip priversti patikėti kultūros galia, jei mes esame tartum neregiai savo pačių susikurtame „ekonominės gerovės“ pasaulyje ir „aukštos darbo kultūros“ rojuje. Atsiribodami nuo šiais laikais itin madingos demagogijos, kaip sėkmės politikoje garanto, išrankiam skaitytojui siūlysime prasmingų kultūros palikimo tekstų, nepraradusių aktualumo, viliantis, kaip prieš daugiau nei prieš šimtą metų rašė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, jog „mumyse paslėptos užuomazgos geresnio, tobulesnio gyvenimo“. Šiame pirmame žurnalo numeryje spausdiname jos pasvarstymus „Apie tautos auklėjimą“ iš 1922 m. publikuotų Švietimo darbų. Pritariant ir Naglio Kardelio žodžiams, kad „Sofijos Čiurlionienės tekstas pasirodė tarsi specialiai skirtas mūsų dienų Lietuvai“.
ENThe idea to publish a peer-reviewed cultural studies journal arose from idealistic and unique motivations, unpopular in this pragmatic world – to create an engaging and intriguing space for publications about art, philosophy, philology, and sociology which would unite not only scholars from the Lithuanian Culture Research Institute, but also those from institutions of higher learning and academic research in Lithuania, from neighbouring countries and researchers of European culture and address their achievements and expectations. Interdisciplinarity, as one of the most important requirements of today, will play a large role in this publication. The theme of media, which, at the end of the 20th century became a unifying object for research on culture and communication, is inherent in new theoretical and methodological insights and reflections. Vytautas Rubavičius, in his article “The Impact of Media Theory on Cultural Studies,“ considering innovations form a cultural industry, addresses problematic positions by asking, “how should cultural studies, or humanities scholars in general, who seek to preserve the semblance of truth, behave in the face of industrialization and technologization,“ how does one face the challenge of media theory, and what is the state of cultural studies in Lithuania?.